Mano pirmoji mintis, kad norinti tapti mokslininku, reikia grįžti atgal. Pamenu, kad man buvo tik aštuoneri metai, kai aš įsivaizdavau save dirbanti kur nors Amazonės saloje, stebėdamas smulkių žinduolių elgesį atogrąžų miškuose. Nors aš ir neįsivaizdavau laukinių pasaulių, mano noras tapti stebėtoju gyvenime liko su manimi.
Nepaisant to, tapdamas zoologu, aš taip pat tapau augalų stebėtoju ir kraštotvarkos planuotoju. Dabar, man penkiasdešimt metų, aš noriu atsinaujinti savo vaikystės svajonę ir stebėti augalus ir gyvūnus kartu. Nusprendžiau šią svajonę įgyvendinti stebėdamas vabzdžius, atstovaujančius didžiajai ir įvairesnei oragnizmų grupei žemėje.
Apdulkintojų darbas žemėje
Per pastaruosius keturis dešimtmečius klausimas dėl apdulkintojų mažėjimo mūsų aplinkoje vis dažniau buvo parengtas ir publikuotas laikraščiuose ir mokslo žurnaluose. Taip pat tai tapo tema, kuria vis dažniau, mes, esame linkę pasikalbėti.
Apdulkintojų sumažėjimas (mes sutelkiame dėmesį į vabzdžių apdulkintojus, pagrindinę apdulkintojų grupę), yra didelis rūpestis visame pasaulyje. Kadangi mes retai pastebime pasėlių sumažėjimą ar praradimą dėl vienos priežastys, t.y. vien tik dėl apdulkintojų trūkumo, sunku nustatyti kaltininkus, todėl jis lieka prieštaringas dalykas.
Jungtinėje Karalystėje biologinės įvairovės ir ekosistemų paslaugų profesorius Simonas Potts‘is ir dar daugelis kitų pasaulio mokslininkų teigia, kad žemės ūkio augalininkystės šiuolaikinės praktikos rezultatas yra pasėlių bestuburių apdulkintojų mažinimas. Tai apima monokultūrinius pasėlius, natūralių buveinių sunaikinimą, piktnaudžiavimą pesticidais ir greičiausiai taip pat tai sukelia kenkėjai ir ligos.
Apdulkintojų krizė
Žodis visuotinė apdulkintojų krizė žiniasklaidai ir pasauliečiams tampa vis labiau žinomas dėl galimos baimės, kurią jis sukelia žmonėms: mūsų poreikis iki 2050 m. pasauliniu mastu didinti maisto gamybą, kad būtų išlaikytas pasaulio suvartojimas (Jungtinių Tautų aplinkos programa, 2012 m.).
Vien tik maisto gaminimo didinimo uždavinys gali paskatinti jus praplėsti, o ne kalbėti apie misiją, kurią dabar turime suderinti su poreikiu kompensuoti mažėjantį daržovių ir vaisių derlių, dėl mažėjančių vabzdžių apdulkintojų visame pasaulyje.
Nesename tyrime, paskelbtame 2016 m. mokslininkų grupė įvertino apdulkinimo medžiagų trūkumo poveikį gamybai, atliktą pagal keturių laukų patirtį ir atkreipė dėmesį į potencialias ekonomines pasekmes Naujosios Zelandijos atžvilgiu. Tyrimas apėmė eksperimentą, kuriame mokslininkai padengė kelių pakelių gėlių žiedų žydėjimą keturiose skirtingose srityse. Jie naudojo tinkamą audinį ir neleido vabzdžių nusileisti įvairiomis situacijomis.
Naudodami šį išskyrimo metodą, jie galėjo įvertinti kiekvieno sklypo faktinį derlių eksperimento pabaigoje. Tai paskatino įvertinti skirtingą ekonominę vertę 18 kultūrų, kai jie susiduria su skirtingo apdulkinimo ilgiu. Jų rezultatai rodo didelius skaičius: Naujosios Zelandijos tai gali būti ekonominiai nuostoliai, kai NZD siekia nuo 295 iki 728 milijonų JAV dolerių per metus.
Būtų įdomu sužinoti, ar natūralūs vabzdžiai ir laukiniai apdulkintojai gali padėti kompensuoti naminių bičių populiacijų mažėjimą ir dirbti taip, kaip rodo praktika Naujojoje Zelandijoje.
Bendradarbiavimas tarp komercinių žemės ūkio augalų augintojų, entomologų, bitininkų ir ekologų yra būtinybė, kuri padės rasti apvaisinimo sprendimus mūsų augalininkystei artimoje ateityje.
Nepaisant to, kad žmonės išrado dirbtinį apdulkintoją (jau sėkmingai išbandytuose laboratorijose) ir palikdami laukinius laukuose, privalome dirbti geriau aplinkosaugos paskatinimuose, kad apdulkintojas būtų laimingas ir arčiau laukų savo kasdienybėje.
ROBO bitės, išradimas ateičiai?
Nuotoliniu būdu valdomi mikro-robotai ar dronai tai apdulkinimo būdas? Mes galime tiesiog rasti sprendimą dėl apdulkinimo; tai galėtų mums pristatyti visiškai naują verslą tam reikia tik didelių pajamų ir investicijų. Apie šias investicijas galite paskaityti mūsų draugų portale, kurį rasite paspaudę čia.
