***

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS

Į S A K Y M A S

Nr. 3D-457

Vilnius 2007 10 16

Dėl Paramos Lietuvos bitininkystės sektoriui 2008–2010 metų programos

A t s i ž v e l g d a m a  į 2007 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos sprendimą Nr. K(2007)3850, patvirtinantį bitininkystės produktų gamybos ir prekybos jais gerinimo programą, kurią pateikė Lietuva pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 797/2004, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos      žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (Žin., 2002, Nr. 72-3009) 7 straipsniu,

t v i r t i n u Paramos Lietuvos bitininkystės sektoriui 2008–2010 metų programą (pridedama).

Žemės ūkio ministrė

Kazimira Danutė Prunskienė

Įsakymą parengė Maisto saugos ir kokybės departamento (direktorius S. Jasius, tel. 239 11 46) Gyvulininkystės ir veterinarijos skyriaus (vedėjas A. Muzikevičius, tel. 239 11 26) vyr. specialistė G. Kovėraitė, tel. 239 11 49.

***

Svarbus Ekoagros pranešimas.

Svarbi informacija sertifikuojantiems ūkius.
VšĮ „Ekoagros“ informuoja, kad nuo š. m. ekologinės gamybos sertifikatai išduodami iki spalio 15 d. (jei buvo priimtas teigiamas sprendimas dėl sertifikato išdavimo). Pareiškėjai, kuriems sertifikavimo darbai buvo atidėti koregavimo veiksmams atlikti per 30 kalendorinių dienų, turi paskubėti, nes mokėjimo prašymai paramai gauti kartu su ekologinės gamybos sertifikatu turi būti pateikti NMA iki š. m. lapkričio 1 d.| plačiau |

***

Pasvarstykime

 ir mes nors kartą madinga Lietuvoje dienos tema

2007-10-11

Taigi apie kainas.

Tatulos programos ekologiškų gėrybių rudens mugėje bulvių ir daržovių (pagrindinių sveikuolių maisto produktų) kainos vyravo tokios:

• bulvių, 1.50 - 2.00 Lt/kg
• šviežių daržovių (morkų, burokėlių, kopūstų, svogūnų), 2.00 - 2.50 Lt/kg
• porų, salierų, pomidorų, agurkų, cukinijų , šparaginių pupelių, kaliaropių, 5-6 Lt/kg
• moliūgų, 3 Lt/kg
• krapų, svogūnų laiškų, špinatų, 2 Lt/100 gramų
• petražolių, salotų, 1 Lt/100 gramų

Taip. Tai vos ne du kart brangiau nei pernai metų mugėse. O  pvz. burokėlių kaina, ankstesniais metais gal ir keturis kart buvo žemesnė.

Pastebiu, kad dažnai svetainės lankytojai peržiūri 2003 m. spalio 2 d. TV laidą „Požiūris“  (Įrašas ).

Tuomet, lygiai prieš keturis metus, laidos vedėjas net nelabai suprato ir perklausė ar pasitikslino, kai truputį užsiminiau apie kainas tolimesnėje perspektyvoje.

Iš tiesų, kaimas labai nukentėjo, kai apie 1996-1997 metus Lietuvoje pakilo galinga supermarketų plėtros banga, kuri nušlavė smulkų prekybos tinklą, o kartu ir galimybę juose realizuoti lietuviškus maisto produktus, kaip buvo įprasta iki tol.

Taip jau sutapo, kad tuo metu kaip tik Lietuvos žmonės buvo labai nemokūs (vieni buvo praradę darbus, o daugelis ir turintys darbą nesidžiaugė – laikėsi iš minimalių algų, kurių tuo metu ir minimaliomis įvardinti liežuvis nesiverčia) ir būtent vartotojas ir padiktavo, kaip pasijuokiu vis – į savo skrandį perkelti Vakarų sąvartyną. Beje, manau visuomet madas diktuoja vartotojas, o ne pardavėjas. Jei nori išlikti su pelnu – pardavėjas yra tik klusnus vartotojo tarnas.

Kiek prakutęs Lietuvos vartotojas, pirmiausiai atsisakė baltarusiško faršo. Na faršas, kaip faršas, bet jis pardavimui buvo pasidedamas vos ne tiesiai ant grindinio prie Vilniaus geležinkelio stoties. Greitai, net kojų neapšilusi, nuo prekystalių dingo įveštinė šlapia dešra, nesugendanti metus ar daugiau...

Na o jau dabar dažnas vartotojas vos ne kaip profesorius įninka parduotuvėje į etiketes (mąsto jau, apie kokius čia priedus tose radijo laidose žmones gąsdina).

Štai tuomet ir buvo mūsų žmonės įpratinti prie įvežamų labai žemos kokybės maisto produktų kainų. O mūsiškiai augintojai, kai kalbame apie įprastus ūkius, arba turėjo maisto produktus atiduoti supermarketams už tokią kainą, kokią anie mokėjo už importuotus maisto produktų arba vežtis juos atgal. Abu variantai praktiškai niekuo nesiskyrė – siūloma kaina būdavo dažnai ir mažesnė už savikainą.

Nesakau, kad importuojamas maistas buvo koks tai nuodingas. Ne. Buvo ta prasme „sterilus“. Jo pavalgęs gal ir nesusirgo nei už dienos nei už mėnesio. Bet kaip matome, praėjus dešimtmečiui, į ligoninę šiandien patalpinti ligonį yra daugiau nei problematiška (nesakau, kad čia kalta vien mityba)... O formacijos industrija klestėte klesti.

Išlikusios mažos parduotuvytės Lietuvoje – taip pat nieko gero. Jos nusipirkdavo maisto produktus taip pat iš tų pačių supermarketų, jų bazių.

Na, o maisto produktų parduotuvyčių, kurios stengiasi prekiauti išskirtinės kokybės maisto produktais – dar laikas neatėjo ir dabar. Tokios parduotuvytės šiandien jau gal ir šiaip taip verstūsi. Bet nelabai kas tokiai parduotuvytei atiduoda ekologiškus produktus, jei mokama ženkliai mažiau nei parodyta čia viršuje. Tuomet geriau pats parduoda.

Turės ateiti laikas, kai žemdirbiui už puikios kokybės produktus bus sumokėta deramai. Deja, jis žemdirbiui dar neatėjo. Na grūdų augintojui, taip. Šiais metais. Bet visiškai dėl kitų priežasčių.

O šis pabrangimas yra labai nepalankus nei ekologinių ūkių ūkininkams, nei ekologiškų produktų vartotojams.  Bet būtų blogiau, jei šiandien turėtume dešimtmečio senumo situaciją, kad rinkoje dominuotų  ir brangtų tik tie minėti importuoti maisto produktai. Šiandien jau, nors dar ir nedominuoja, – vartotojo ranka mieliau tiesiasi į Lietuvoje užaugintus produktus (turiu omenyje ne ekologiškus).

Taigi, deja, šis maisto produktų pabrangimas žemdirbio kišenės nešildo. Kaip ir iki šiol.

O ta kainų diskriminacija lietuviškiems maisto produktams, minėto importo iššaukta prieš dešimtmetį, taip pat dar neatstatyta.

Priminsiu.

Europoje, įgyvendinus 1957 m. Romos sutartį, tiksliau jos dalį dėl žmonių aprūpinimo maistu (greitai (turint omenyje, kad po karo trūko maisto), pigiai ir sočiai) – Vakarų Europoje visą laiką kainos buvo stabilios ir neaukštos (lyginant su atlygiu). Bet tai buvo pasiekta, išvysčius Europoje intensyvų pramoninį chemizuotą ūkį. Industrijos gaminys yra industrijos gaminys, kuris beje visuomet yra ženkliai pigesnis nei žmogaus rankomis pagamintas.

Taigi, taip kaip yra šiandien su kainų augimu maisto produktams, - mes matomai būtume vienoje barikadų pusėje su visais vartotojais.

Tai ne tas kainų brangimas, kurį planavome ekologiškiems produktams ir apie kurį kalbėjome minėtoje TV laidoje prieš keturis metus.

Tai nėra kainų brangimas, išimtinai susietas  tik su išskirtinės kokybės maisto produktu.

Almonas Gutkaukas

***

Pasvarstymas

aplankius Lietuvos ekologinės gamybos ūkius

2007-10-09

Dar ir dabar Lietuvoje, kai kalbama apie ekologinę gamybą, galima prisiklausyti įvairių kalbų. Juk yra sričių, kuriose vos ne visi yra „asai“.

Iš karto pasakysiu – gerai. To ir siekiame jau 20 metų – visa Lietuva turi tapti ekologine ir bent tuo tapti pavyzdžiu kitoms Planetos šalims.

Bet... vienos kalbos, samprotavimai šiandien yra labai profesionalios, kitos labiau paviršiumi slysta.

Net pasitarimuose, diskusija retai prieina iki tų vietų svarstymo, dėl ko ir susirenkame – žengti žingsnelį pirmyn. T. y. išvynioti susidariusią painiavą, kurių gyvenimas kuo toliau, tuo daugiau paspendžia. Dažniausiai diskusija vis nusirita į pradžiamokslių diktuojamą, nes toje mūsų galingoje plėtroje, pastoviai prisijungia vis nauji ir nauji žmonės. Ko, žinoma, vėl kartosiuosi – ir siekiame. Ne tik žmonės, bet ir institucijos.

Taigi. Pernai visus metus mūsų auditorija kunkuliavo. Taip, dėl išmokų.

Kaip ne keista, labai daug žmonių domėjosi vien tomis išmokomis, bet visumoje su Kaimo plėtros plano projektu 2007-2013 metams dirbo vos vienas kitas.

Diskusijose dėl išmokų laimėjome.

Tačiau jei kalbėsime apie visą čia paminėtą plano projektą 2007-2013 metams, tai dėl investicinės paramos ekologinės gamybos smulkesniems šeimos ūkiams (numatant, kad šeimos ūkiai išlikdami, stambėja jungdamiesi į susivienijimus, funkcines savivaldas), dėl investicinės paramos ekologiškų produktų perdirbimui šeimos ūkyje bei realizavimo šeimos krautuvėlėse - toje vietoje liaudiškai kalbant prapylėme juodai.

Tačiau vėliau, 2006 m. gruodžio mėn. ir dėl išmokų staiga viskas apsivertė.

Ir vėl diskusijos.

Jose jau tik dalinai laimėjome. Gerai tai, kad priemonės „Agrarinė aplinkosauga“ administravimo taisyklių naujai išdygęs projektas, kuriuo ir piktinomės, visgi buvo atšauktas, taip vadinamiems senbuviams negalioja.

O blogai tai, kad minėtos pakeistos administravimo taisyklės išliko ir buvo patvirtintos  naujiesiems. T.y. tiems ekologinės gamybos ūkiams (pereinamojo laikotarpio į ekologinę gamybą ūkiams), kurie pradeda įgyvendinti minėtą priemonę šiais ir vėlesniais metais.

Nesileisiu į tas peripetijas – atvirai sakant, nuo tų diskusijų manau ne tik man jau ir koktu (jei per pietų pertrauką, srebiant kokius barščius nukrypstam į tas išmokas – skaityk ne tiek pietūs, kiek skrandis lieka gerokai apgadintas).

Be to, manau apie tas diskusijas, nors ir ne tiesiogiai, esu užsiminęs ne viename ankstesniame  pasvarstyme.

Tai va.

Visgi norėjosi ir ne tik man pamatyti Lietuvos ekologinius ūkius. Labai norėjo ir akademikė, prof., habil. dr. Vanda Žekonienė ir prof., habil. dr. Bronius Bakutis, ir kiti pamatyti Lietuvos ekologinės gamybos ūkius. Gandai, gandeliai viena. Nors jie nešami net ministrei, gerb. prof. Kazimierai Prunskienei. O pamatyti savo akimis, ypač naujuosius ekologinės gamybos ūkius - yra kas kita.

Juk taip jau vienu mostu, visiškai atmesti tuos gandelius taip pat nebūtų teisinga. Sutiksite.

O kaip tai padaryti.

Inicijuoti tikrinimą.

Tai jau būtų sertifikavimo įstaigos „Ekoagros“ veiklos dubliavimas. Juk yra kas ją tikrina.

Kam ta sumaištis. Kam tas ūkininkų gąsdinimas.

Be to, ir taip ūkininkai jau kelinti metai dėl tų išmokų yra liaudiškai kalbant „statomi ant blakstienų“  (kurių dar ir šiandien ne vienas ir ne du ekologinės gamybos ūkininkai nėra ir gavę – tik garsios kalbos ar didis pavydas dėl jų lengvai po Lietuvą kelią skinasi).

Užsidavėme kita tikslą. Mūsų tikslas buvo – išrinkti pažangiausius Lietuvos ekologinės gamybos ūkius. Siekiant šio tikslo buvo vertinami visi, vos ne trys tūkstančiai, šiandien Lietuvoje esantys ekologinės gamybos ūkiai (atmetant iš to skaičiaus pradedančiuosius). ). Galop, garbi respublikinė vertinimo komisija apvažiuoja, kol dar neprasidėjo javapjūtė, vos ne visus pirmojo vertinimo etapo laimėtojus (kaip tai ir buvo numatyta -  pirmojo etapo nugalėtojus atrinko Ekoagros). Kai kuriose apskrityse, kaip Vilniaus, buvo pasiūlyta į antrąjį etapą labai daug ūkių (berods devyni) – tuomet pati vertinimo komisija atrinko ūkius į  antrąjį vertinimo etapą.

Viso buvo kruopščiai apžiūrėti 27 ūkiai, visose Lietuvos apskrityse (po 2-3 kiekvienoje apskrityje, išskyrus Šiaulių – 1).

Išrinktas Lietuvos pažangiausias ekologinės gamybos ūkis čia jau buvo paskelbtas anksčiau. Taip pat ir išrinkti dar keturi – antrą, trečią, ketvirtą ir penktą vietas užėmusieji.

Be to, mes informaciją apie Lietuvos pažangiausią bei antrą, trečią, ketvirtą ir penktą vietas užėmusius ekologinės gamybos ūkius perdavėme Žemės ūkio ministerijai, žiniasklaidai ir jos šią informaciją paskleidė visai šaliai.

Be to, kiek esu informuotas, su šių ūkių šeimininkais, pačiais ūkiais Lietuvos žmones plačiau numato supažindinti laikraštis „Ūkininko patarėjas“, Lietuvos Televizija. Manau, kad pažangiausieji dabar ilgai neturės ramybės, gal ir nuo perdėto dėmesio, nepaisant  nesibaigiančio jų darbymečio.

Tad patys dar ir pamatysite tuos ūkius, paskaitysite apie juos  – dabar apie juos plačiau ir nekomentuosiu.

Ir ką ta proga noriu pasakyti. Įžanga buvo plati, tad bent esmę pabandysiu pasakyti labai trumpai.

Įsitikinome, kad Lietuvoje jau turime, galime išvystyti ekologinės gamybos ūkius, savo gamybiniais rodikliais niekuo nenusileidžiančius tradiciniam chemizuotam ūkiui. Skirtumas tik tas, kad vieni gamyboje teršia aplinką, kiti ne, kad vieni gamyboje užteršia maistą, kiti ne.

Svarbu tai, kad kaip ir propogavome, – ekologinius ūkius yra labiausiai naudinga kurti našiose žemėse (o nenašiose – tik labai ir labai susiaurinus gamybos spektrą, atsisakius grūdinių kultūrų, gal apart rugius, grikius).

Džiugu tai, kad net tuo atveju, jei būtų nutrauktos specialios išmokos ekologinės gamybos ūkiams – dauguma ekologinės gamybos ūkių atgalios jau nepasuktų. Ne dėl to, kad apsietų be išmokų. Ne. Žinoma, dar kartą turiu pažymėti, kad specialios išmokos ekologinės gamybos ūkiams yra būtinos. Tačiau ekologinių ūkių ūkininkai pasijuto, kaip kalną nuo kupros nusimetę, atsikratę chemijos paslaugų tiekėjų. Taip pat jaučia didelį dvasinį komfortą. Juo labiau, kad naudodami tarpinius augalus, gerus priešsėlius, ekologinio ūkio ūkininkas sočiai sugeba pamaitina dirvą. Įsigiję naujos ir galingos technikos sugeba apsaugoti augalus nuo ligų ir kenkėjų.

Kartu įsitikinau, kad minėtos specialios išmokos ekologiniam ūkiui turėtų būti sietinos vien su tuo, kad būtų išvystytas ekologinės gamybos ūkis (t.y. išmoka turėtų būti skiriama vien tam, kad būtų ekologinis ūkis – jei nėra ekologinio ūkio (matome tik natūrinį), išmokos mokėti negalima). O šių išmokų siejimas su produkcijos realizavimu – būtų klaida. Taigi, paties ekologiško produkto klausimai yra sietini su ekologiškų vartotojų ugdymo programomis, investicine parama ekologinės gamybos ūkiui bei visai taip vadinamai infrastruktūrai (pvz. grūdų linijoje – sandėlių ūkis, logistika, laboratorijos ir pan.). Minėti pažangiausi Lietuvos ekologiniai ūkiai jau gauna geras pajamas ir už produkciją. Malonu, kad F. Vaitelio ekologinis ūkis pasuko link mėsinių galvijų veislininkystės. Kol nėra labai aukštos kokybės produkto vartotojo Lietuvoje – išdalinti mėsą „dykai“ nebūtų geras sprendimas.

Labai gaila, deja, kad ekologiniai pieno ūkiai yra priversti pieną atiduoti kombinatams. Kad ekologiškas pienas nėra superkamas ir nėra perdirbamas šeimos ūkiuose. Dėl tos pačios priežasties – dar neapsimoka. Dar nėra vartotojo, kuris būtų, t.y. deramai sumokėtų už ekologišką pieną ir jo produktą, parengtą ir pagamintą šeimos verslo ūkyje.

Tačiau manau, nereikia atleisti vadžių plėtojant ekologinius ūkius (reikėtų atmesti nesąmoningus reikalavimus dėl išmokų susiejimo su ekologiškų produktų realizavimu) ir, atvirkščiai, reikia dar labiau įtemti vadžias, ugdant ekologiško produkto vartotoją, – ekologiško produkto pasiūlos garantą . Tiksliau, yra būtina įtemti vadžias ugdant labai kokybiško ekologiško produkto vartotoją, - produkto, kuris gaminamas ne kombinatuose, bet šeimos verslo ūkiuose.

Tad būtina darbuotis trimis kryptimis, neatleidžiant vadžių. Išmokų pagalba plėtoti tikrų ekologinių ūkių plėtrą (atsijojant pakeleivius) - 1. Investicijų pagalba ugdyti vartotoją, plėtojant ekologiškų produktų muges, šeimos verslo ekologiškas krautuvėles (2), o taip pat organizuojant ekologiškų produktų perdirbimą šeimos verslo ūkiuose (3).

Bus Lietuvoje šeimos verslas – nereikės Lietuvai imigrantų. Šeimos verslas – viduriniosios klasės Lietuvoje garantas (o tai Tautiškumo, o tai valstybingumo garantas).

Įsitikinome, kad šeimos verslas – nebūtinai 10 ar 40 hektarų. Šeimos verslas – tai tap pat ir 100, ir 300 hektarų. Juk ekologinis ūkis, tai ne natūrinis ūkis, kuriame dirbama buvo su kuinu ir žagrele.

Kai kas teigia – ar ne per daug investicijų ekologiniam žemės ūkiui.

Atsakome – ne. Tai investicijos į Lietuvos ateitį. Ne šiandienai, ne pravalgymui.

Atsakome – ne. Stabdykime formacijos pramonės hegemoniją Lietuvoje. Neterškime aplinkos, maisto ir ji bus sustabdyta. T.y. sveikai gyvenkime, nesirkime. Išmetę palyginus centus – sutaupysime biudžeto milijardus skiriamus medikamentams, gydymui, o Rytoj – dešimtis, šimtus milijardų...

Atsakome – ekologinei gamybai, atvirkščiai, radikaliai reikia didinti investicijas.

Ekologinė gamyba pagaliau - žinių visuomenės pati viršūnė.

Almonas Gutkauskas