Be pavadinimo

Šiandien ruošiausi, kaip čia ir yra įprasta, pateikti pačią taikiausią informaciją, - šį kartą apie pasiruošimą svarbiam Lietuvoje įvykiui, š.m. balandžio 29 d.-gegužės 1 d.

Bet vakarykščių įvykių kontekste tai daryti, nekyla ranka.

Tad pradžioje reiškiu užuojautą žuvusių žmonių, Maskvos metro traukiniuose, artimiesiems, sužeistiesiems.

Pasaulio žmonėms vėl save priminė teroristinių karų prieš civilius gyventojus organizatoriai.

Matyt nėra nei vieno normalaus žmogaus, kuris pritartų jiems. Kiekvienas doras žmogus supranta, kad nėra priežasties, dėl kurios būtų pateisinamas tokių karų prieš civilius organizavimas.

Tačiau kartu matyt kiekvienas jaučiame, - kad tik laiko klausimas mus skiria nuo tokių įvykių jau ir mūsų kiekvieno namuose. Juk pagaliau šiandieninis žmogus nėra sėslus, jis pagaliau ir keliauja daug.

Šiandieninė žmonija dar neturi efektyvių „vaistų“ šių nusikaltimų prevencijai, - tad kol kas civilių žmonių žudymas tik šių karų organizatorių rankose, - kur, kada bus pasiūsti nelaimėliai kitam civilių žmonių žudymui.

Tačiau tokiomis dienomis nepraleidžia progos pasireikšti ir įvairūs kurstytojai. Dažnai ne tik kad nėra jaučiama gėdos džiūgaujant šia mirtimi, tačiau ir atsakomybės dėl savo krašto likimo. Juk nesunku suvokti, kai pastoviai yra išverčiami ir rodomi paprastiems kaimynams mūsų tautiečių tekstai, su tokiais pasidžiūgavimais, ir bendrai drabstimaisi, - kokia nuomonė ten yra apie mus suformuojama... ar po kiek laiko nereikės įdėti daug pastangų įrodinėjant, kad čia taip pat, kaip ir kitur, ir žmonių dar esama. Juk ne veltui sakoma, kad pakanka šaukšto deguto medaus statinei pagadinti. 

Juk mes taip pat bendraujame, ir labai gerbiame paprastus Kaukazo šalių žmones. Tad ir šis atvejis, - nieko bendro neturi ir su paprastais kaukaziečiais. Kaip sakoma nusikaltėlis – ne tautybė. Deja, šiandien Šiaurės Kaukazo šalių žmonės išgyvena labai siaubingą laikotarpį... kai žinant kalniečių papročius, geresnio laikotarpio ten sunku greitai ir sulaukti. Ypač dar, kai jie yra galingoje įvairiapusėje interesų tinklainės apsuptyje. Nors, iš kitos pusės, ir kas yra skausmingiausia, ką pripažįsta ir įtakingiausi šio, Šiaurės Kaukazo krašto ekspertai, jiems patiems išlipti iš bėdos – bent šiandien jau nėra lemta.

Tačiau šiandien Planeta maža, - tokių „karštų“ kraštų Planetoje šiandien ne tik šis, ne tik Afganistanas. O ir tas karštumas karštėja, kai Planetoje pradeda trūkti gėlo vandens, maisto - jo gamybai elementarių išteklių, taip pat ir naftos. Kai Planeta tokiu siaubingu greičiu tolsta nuo ekologijos, ypač nuo dvasinės ekologijos...

Tad kyla retorinis klausimas – ar sugebės žmonija aplamai, atsirinkti, protauti, ir išbristi, gerokai, o gal jau ir iki kaklo, įsmukusi į gyvenimo smalą...

Almonas Gutkauskas