Daug kartų esu pasakęs tuomet prie manęs būnančiam, ir nesvarbu koks būtų metų laikas, - koks velykinis rytas... tai man visuomet asocijuojasi su dar pokariu, kai vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja perskaitė kažkokio tai Lietuvos klasiko apsakymą apie Velykas, kur matyt visam amžiui įsiminė velykinio rytmečio oro aprašymas. Šiltas, o Saulė pro rūką...

O ką jautėme čia svetainėje, prieš metus, 2009 m. balandžio 11 d.:

Šv. Velykos

"Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas." Jono 3, 16-17

*

Apie šv. Velykų ir atvelykio tradicijas ir apeigas

Dauguma tautiečių kasmet švenčia šv. Velykas, tačiau ne visi išmanome, kokia šios šventės reikšmė. Šv. Velykos - tai kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio "vėlės". Mūsų proseneliai tuo metu lankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo griausmo. Velykos mūsų prosenelių buvo švenčiamos kaip gamtos atbudimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.

Šv. Velykų apeigos prasideda didžiosios savaitės viduryje. Sudedamoji dalis _ didysis pasninkas (nuo Didžiojo trečiadienio iki Velykų). Didžiajam trečiadieniui būdingos silkių išvarymo apeigos, primenančios, kad seniau per pasninką nebuvo galima valgyti net silkės. Didįjį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnyčių vargonai. Ir tyli iki šeštadienio. Bažnyčioje skambinama tik tarškučiais (arba varpeliais), sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas. Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo ir šventoriuje kuriamas laužas. Jo ugnis pašventinama, o žmonės pasiima laužo ugnies ir nešas, kad įkurtų ugnį namie. Skolinti šios ugnies negalima, nes prietaras byloja, kad namai gali užsidegti. Iš bažnyčios parsinešama šventinto vandens, kuriuo pašlakstomi namiškiai, namai, net ir gyvuliai. Šeštadienio vakarą visi namiškiai išsiprausia, pasipuošia ir skuba į bažnyčią "ant mišparų ir Prisikėlimo". Lietuvos bažnyčiose pasirodydavo persirengusieji populiariausiais personažais: velniais, baidyklėmis, žydais, čigonais ir pan.

Sulaukus sekmadienio ryto apie bažnyčią eidavo Prisikėlimo procesija (kartais net su muzika). Parėjusieji iš bažnyčios pasveikina namiškius su šventėmis, ir visa šeima sėda už šventinio stalo. Pirmą dieną į svečius niekas nevaikšto. Didžiosios linksmybės ir pramogos prasideda antrąją Velykų dieną. Trečioji diena vadinama Ledų diena _ ji pas mus jau pamiršta.

Atvelykis dar vadinamas velykėlėmis. Ši šventė švenčiama pirmąjį sekmadienį po šv. Velykų. Tai gyva atgimimo šventė, kurios metu ridenami, kulami margučiai, rungtyniaujama, supamasi sūpynėse. Ansambliai atlieka to laikotarpio liaudies dai-nas. Veikia vaikų "jomarkėlis", amatų mokyklėlės. Krikšto motinos lanko savo krikšto vaikus.

Laikas bėga, tačiau šv. Velykų svarbus simbolis ir valgis - margutis - išliko. Dabar margutis net virto komercijos objektu, o madingiausi kiaušiniai jau ne vištos, anties ar žąsies, o stručio.

Nuo senųjų pagonybės laikų margutis simbolizavo gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas), kosmosą (dėl ovalios formos). Žmonės tikėjo, kad padaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu.

Per Velykas vykdavo kiaušinių daužymas, vadinamas bukynėmis. Gyvačių pavidalu iš požemių išsirisdavo ir protėvių vėlės. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami _ susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojus.

Mūsų senoliai kiaušiniui priskirdavo gydomųjų galių (gydant žaizdas). Žalias kiaušinis gydė moterų nevaisingumą. Moterys pasilikdavo po Velykų margučių, tikėdamos, kad šie apsaugos nuo perkūnijos. Tikėta, kad šv. Velykų kiaušinis, užkastas laukuose, duos tais metais gerą derlių, žydėjimą, vaisingumą.

Kiaušinių marginimas turėjęs magiškos galios. Pažvelgus į margučio istoriją, archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad Ascharijoje rastas ornamentuotas stručio kiaušinis, margintas maždaug III amžiuje prieš Kristų. Dažytų kiaušinių rasdinėta vokiečių vaikų kapuose. Vilniuje, Gedimino kalne, rastas akmeninis margutis, o Dainų slėnyje _ medinis. Jie priskiriami XIII a. Šiose vietose buvusios pagonių dievų šventyklos. Pagonių dievams ir buvo paaukoti margučiai.

Lietuvoje kiaušiniai dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėjimo ir teplionių būdu. Kiaušiniai marginami (pagal krikščioniškąją tradiciją) Velykų šeštadienį, panaudojant įvairius simbolius ir spalvas. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės _ tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždutės _ kad šviesos netruktų nei dieną, nei naktį, žalčiukai _ simbolizuoja pavasarį gyvybės budimą. Be to, buvo puošiama įvairia augmenija ir raštų deriniais. Kiaušinių spalvos: raudona _ gyvybės simbolis, juoda _ žemės, mėlyna _ dangaus, žalia _ bundančios augmenijos, geltona _ prinokusių javų.

Velykė _ tai užmirštas Velykų personažas, kiek panašus į Kalėdų Senelį. Tėvai vaikams pasakodavo, kad ji gyvenusi kažkur pamiškėje. Ji dažė kiaušinius ir atėjus pavasariui, Velykų naktį, pasikinkiusi kiškius į vežimėlį iš vaško arba cukraus, vežiodavo juos tik geriems vaikams. Kiekvienas vaikas rytą rasdavo ant palangės po pora margučių kaip velykinę dovaną.

Daug kam gali būti naujiena, kad per šv. Velykas buvo puošiama Velykų eglutė. Eglutę žmonės pasidarydavo patys: prie vienos tiesios šakos rišdami eglės šakutes padarydavo medelio formos kompoziciją. Ją papuošdavo pavasarį išsprogusiais žilvičio kačiukais, sausainiais, popieriniais paukščiukais, gėlėmis. Medelyje padarydavo lizdelius, į kuriuos įdėdavo nuo 9 iki 12 kiaušinių. Mat šie skaičiai buvo magiški, nešantys laimę ir sėkmę.

Dar prieš Velykas žmonės parsinešdavo iš pamiškės beržo šakelių, kad šios namuos išsprogtų. Velykų rytą stengtasi kuo anksčiausiai pabusti ir pasiėmus išsprogusias beržo šakeles nuplakti _ pažadinti kitus namiškius, rastus dar lovoje. Tie, kurie nuplakami dar bemiegantys, turi duoti kiaušinių (išsipirkti).

Kiaušiniai ridinėti specialiai tam tikslui padarytu loveliu. Visi stengėsi kiaušinį nuridenti kuo toliausiai, nes tik čia slypėjo pergalė ir laimė _ sėkmė per visus metus. Kiaušinių mušimas _ vadinamas bukynėmis _ dažniausiai pritraukdavo jaunuolių ir vyrų dėmesį. Žaidimo esmė _ išaiškinti tą, kuris moka išsirinkti stipriausią kiaušinį. Tas, kurio kiaušinis stipriausias, garsėdavo per visą apylinkę.

Per Velykas kiaušiniavimu versdavosi patys jauniausi vaikai, iki 10 metų amžiaus. Jie keliavo per kaimynų trobas. Atėję deklamavo arba dainavo specialų posmą: "Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, prie slenksčio stoviu, kiaušinukų noriu...". Po to įdėdavo burnon atitinkamą skaičių pirštų, kurie reiškė, kiek nori gauti kiaušinių. Kai įkišdavo per daug, už gobšumą kai kurie namiškiai svetelį pavarydavo.

Berniokai per Velykas lankydavo merginas, kad gautų kiaušinių. Merginą, kuri jų neturėdavo, prievarta veždavo į vištidę ir tupdydavo į vištos gūžtą, kad kiaušinių sudėtų.

Lalauti per Velykas dažniau eidavo suaugusieji. Jie pasiėmę barškučius žengdavo keliais, laukais barškindami ir giedodami. Tikėta, kad taip kviesdavo visas dangaus ir žemės galias palaiminti laukams ir jų šeimininkams užtikrinti gerą derlių bei sotų gyvenimą. Priėję sodybas sveikino namiškius ir linkėjo viso geriausio. Iš namiškių už pasveikinimą, dainą gaudavo įvairių vaišių.

Laistydavosi dažniausiai jaunuoliai. Jie lankydavo namus, kad aplaistytų paneles ir moteris. Kai "kukliai" aplaistydavo, pvz., įpildami vandens į rankas ar pašlakstydami, šeimininkės net sodindavo užstalėje, o kai labiau - ne. Šiuo metu laistymasis tapo vos ne "vandens kautynėmis" (naudojami kibirai, vanduo leidžiamas iš vamzdžių).

Supimasis sūpynėse viliojo ne tik vaikus ar jaunimą, bet ir vyresniuosius. Tikėta: kas aukščiau įsisups, to bus aukštesni linai, javai, ir jam geriau seksis.

O štai keletas velykmečio patarimų:

_ Velykų dieną negalima ilgai miegoti, nes skaudės galvą.
_ Galvą šukuok tik Velykų išvakarėse, nes kitaip ją skaudės.
_ Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikštinėti, o tam, kas ateina, reikia duoti kailinius blusinėti.
_ Per Velykas negalima žemės judinti, ardyti, nes kitaip vasarą ledai derlių sunaikins.
_ Jei Velykų rytą dar prieš saulei tekant šaltu vandeniu iš šaltinio nusiprausi, jokie skauduliai neaugs.
_ Velykų rytą nuluptų kiaušinių lukštus sudeginsi pečiuje - naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.
_ Kad namuose visus metus būtų skalsu, pirmąjį nuluptą kiaušinį supjaustyk į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių, ir jį padalink.

(pgv)

www.ausra.pl