***

Aktualu. Apie vaikų mitybą: http://www.youtube.com/watch#!v=4_JaD2eAn9g&feature=channel 

Už mums atsiūstą nuorodą dėkoju gerb. poniai Sigitai Kriaučiūnienei

*

Tesišypso vaikai - su šiuo šūkiu jau 16 metų  Tatulos programa rengia ekologiškų gėrybių muges, kurių esmė ugdyti viuomenę (pradedant nuo dažnai besikeičiančios šalies valdymo institucijų, mokslo, mokymo, švietimo instititucijų vadovų ir specialistų). Kito tikslo Tatulos renginiai neturėjo ir neturi.

Taip vadinamą kraujotaką (ekologiškų maisto produktų pasiūlos -paklausos mechanizmą) Tatula būtent ir planavo pradėti nuo mokymo bei gydymo įstaigų. Ir pirmiausiai vaikų jose.

Džiugu, kad nors ir su 16 metų pavėlavimu - visuomenėje jau pasigirsta, nors dar ir pavieniai, bet stiprūs obalsiai. Tarti NE vaikų... (neaštrinsiu - patys žinote).

***

2010-05-25

Nuotraukas iš apdovanojimų šventės galite rasti adresu: http://picasaweb.google.com/kspindulys/KaimoSpindulys2009#

***

Apie skęstančią kaimynę, kurią potvynis tikrai nepaskandins, ir ne tik apie tai...

Praėjusią savaitę, atostogaujant, ir autobusu važiuojant per visą Lenkiją, buvo graudu žiūrėti kaip ji skęsta tiesiogine prasme. Šiaip, kaip pastebime, taip vadinama žiniasklaida, iš nežymaus įvykio sugebanti išpūsti didelį burbulą, - šį kartą nei kiek neperdėjo. Lenkija, jos lygumos, skandinama ne tik išsiliejusių upių vandenyje. Lijo važiuojant į vieną pusę pirmadienį (gegužės 17 d.), dar vis lijo ir sugrįžtant sekmadienį (gegužės 23 d.).

O šiaip, ne kartą esu žavėjęsis, kaip nepažįstamai per 20 metų pasikeitė Lenkijos kaimas. Stiprios, mūrinės sodybos ir nei vienos sunykusios, susmukusios važiuojant per visą Lenkiją juk nepamatysi. Nors dar ir ne Vokietijos kaimas, bet toli gražu jau ir ne mūsiškis, jei nekalbėti apie išimtis ir jau ne retas mūsų kaime. Tie maži ūkeliai, kurie Lenkijoje iki 1990 m. rodos trenkė gilia senove, dar vis su arkliukais įdirbantys savo laukelius, - lyginant su mūsų kolūkių plačiais, numelioruotais laukais, kuriuose darbavosi galinga žemės ūkio technika (tarsi pacitavau tuometinį Lietuvos dienraštį, kokį...), išliko... bet šiandien jie, plika akimi matyti, jau ne tie. Susidaro įspūdis, kad savo laiku išsibarstę po visą pasaulį lenkai, „darę“ pinigėlį kelis dešimtmečius (gerai juk pamename, kaip ir į Lietuvą, dar prieš 1990 m. atvažiavę, čia palikdavo kažkokius beverčius skudurėlius, mainais į auksą, sidabrą, elektros įrenginius ar panašiai), kad sugrįžę į tėviškę ją taip išpuoselėtų. 

Atrodytų, kad kaip konkurentas, Lenkijos žemės ūkis, ir po 1990 m. ir iki šiol neturėjo būti Lietuvos žemės ūkiui pavojingas, dėl vienos esminės priežasties. Tai yra, nors Lenkijoje tradiciškai išsilaikė šeimos ūkiai, po karo ir iki šiol, tačiau... jie tapę intensyvūs chemizuoti, gaminantys taip vadinamą sintetinį maistą, tinkamą tik trečiojo pasaulio valgytojui, - atrodytų, save kaip konkurentą yra pasmerkę. Deja, Lietuva matyt ir buvo ta trečia pasaulio šalis, nes tas sintetinis maistas visiškai buvo okupavęs Lietuvos prekybos didžiuosius centrus. Tad mūsų kaimynai lenkai gal ir žino ką daro. Galima pagalvoti ir taip, kad kai pasikeis tas valgytojas, - juk Lenkija bet kada gali „nueiti“ nuo to pragaištingo ūkininkavimo būdo ir... Gi Lietuva su kolūkiais ir galutinai - su Europos Sąjungos parama, iš esmės šeimos ūkio iliuziją visiškai sunaikinusi (nors ir gudriai užsaptintai, su kodiniu pavadinimu „smulkus ir vidutinis verslas), - tokios manevro laisvės nelabai ir turi jau.

Tačiau valgytojas keičiasi ne taip greitai, kaip norėtume. Ir ne tik Lietuvoje. Štai pasidairius Londone, ta prasme matai sukrečiantį vaizdą. Žmonės skuba, per tą gal skubėjimą „šlamščia“ visišką šlamštą. Net vos ne pačiame Londono centre. Jei kalbame ne apie šios žemės išrinktuosius. O pasitraukus kelis kilometrus nuo pačio Londono centro, apie jį, mes matome mūsų akiai nepatraulius šimtus kvartalų, kuriuose tikrai nesinorėtų nei gyventi, nei dirbti. Labai nesunkiai galima nuspėti koks maistas geidžiamiausias tuose kvartaluose įsikūrusiose šeimose. Tą patį galime pastebėti ir Vokietijos miestuose, kai juose vyksta daug žmonių sutraukiančios šventės - batonai, batonai, perpjauti pusiau, kad būtų galima įsprausti kelis žalumyno lapelius ar dešrelę. Supranti, kad maisto kokybei didžioji dalis žmonijos vis mažiau skiria laiko. O tas skanus mūsų Lietuvos kaimo maistas, rodosi tolsta tolyn, kaip koks miražas. Rodos skaniai gali šiandien pavalgyti jau tik vienoje vietoje, - namuose.

Ta proga, galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje maistas, palyginus, dar yra pigus... ir gali tik nusistebėti, kad ir visiškai nekokybiškas maistas, kitur Europoje, yra palyginus brangesnis, kai kur net nesuvokiamai. Štai Lenkijos pakelėje už dvi neįmantrias antro patiekalo porcijas ir pora puodelių ne kokios kavos - teko pakloti 56 zlotus. Na, o apie tokio Londono kainas maistui matyt net neverta ir kalbėti. Tik stebėtis tenka, kai čia buvo plačiai kalbama apie aukštas maisto kainas Lietuvoje, lyginant su kainomis likusiose Vakarų Europos šalyse. Kas kita, jei būtų kalbama, kokią atlyginimo dalį maistui paklojame čia mes lietuviai, ir minėtieji. Bet jei kalbame apie maisto kokybę, tai stabtelkime, susitelkime - ir neskubėkime siekti tokios maisto „kokybės“, kokią jau turi pasiekusios mūsų kaimynės Vakaruose.

Almonas Gutkauskas

***

Apie pradėjusią veikti internetinę parduotuvę, LR laidoje „Gimtoji žemė“ (kaip ir įprastai anksčiau, - atversto puslapio dešinėje, apačioje, surasite laidą „Gimtoji žemė“, tuomet spustelėję... Nuo 13:20 min.)  ČIA