Kai šio žurnalo žurnalistė Kristina Kaminskaitė, dar berods kovo mėn., kreipėsi dėl pokalbio tema, kuri yra tiesiog mūsų viso judėjimo kasdiena, darbas, sužinojau, kad birželio numeryje bus daug vietos skirta žmonijos siekiui išlikti, - dvasinei ekologijai.
Eilinį kartą mūsų skaitytojus perspėsiu, kad mūsų veikloje žodį „ekologija“ mažai kas sieja su termino „ekologija“ išaiškinimu tarptautinių žodžių žodyne.
Nevardinsiu reglamentų, visų tų taisyklių, kokiomis sampratomis mes remiamės. Gal tik paminėsiu kelias: švarioje aplinkoje, švari aplinka ateičiai; švari gamyba (švari - tai gyvenimas visiškai be chemijos, GMO ir pan.); reikalavimų paisymas gyvūnų gerovei; ir visiškas atsekamumas patikimumui apie ką čia paminėta. O tai visiškai neįmanoma... - nors ta sąvoka jau ir baigiama nuvalkioti, vis vien ją panaudosiu, - be dvasinės žmogaus ekologijos. Kaip to siekiame jau 22 metus, - ne kartą rašyta ir šioje svetainėje, tad nėra ko ir kartotis. Tik galima pasidžiaugti, kad vis daugiau, įtakingų įrankių pagalba, apie visa tai gauna informacijos žmonės, iki šiol su šia tematika labai menkai susiję. Gal todėl ir labai lengvai, kaip sakoma, vedžiojami už nosytės tų, kurie, kaip tie šakaliukai, pajutę skerdenos kvapą, mikliai griebiasi aukos.
Kaip minėjau, šiam kartui žurnalistė pakvietė ir mus pokalbiui (su akademike Vanda Žekoniene sutarėme, kad su žurnaliste bendrausime kartu, mūsų ofise. O dar atskirai, - prof. Rimantą Stuką), matau kurį pavadino „Nuo minties iki stalo“. Niekuomet nemėgstu kištis, vėliau, jau po pokalbio, į toliau besitęsiantį žurnalisto darbą, - turiu omenyje, kai paklausia ar nenorėčiau perskaityti ir pataisyti, kas ne taip suprasta... Paprastai atsakau, kad ne. Manau, mes žurnalistui pateikiame savo kūrinį, būtent žurnalistui, ne skaitytojui, tame pokalbyje, kai susitinkame su juo... kuris dažniausiai užtrunka dvi, o kartai ir daugiau valandų (gal todėl, kad siekiame tam tikra prasme supažindinti su mūsų veikla žmogų, kurį ofise priimame, nors žinome, kad iš to pokalbio, jei jis būna su žurnalistu, publikacijoje numatyta tik kelios eilutės). O žurnalistas žiūrovui jau pateikia visiškai savo kūrinį. Tad, aš pats visuomet publikacijoje jau skaitau ne kaip savo, bet kaip žurnalisto kūrinį. Gal todėl tai būna ir įdomu, kitaip, manau, net skaityti nevertėtų (juk savo mintis ir taip žinai)...
Buvo atvejų, kai perskaitęs susiimi už galvos ir... o, jargutėliau... (ypač prieš dešimtmetį ar du, kai apie tai, apie mūsų veiklą, žmonės dar išgirsdavo vos ne pirmą kartą). Buvo atvejis, kai spyriojausi taip pat perskaityti parengtą publikaciją. O po to džiaugiausi, kad ėmiausi, nes būta ne viena esminė klaidelė, kuri labai suklaidintų skaitytoją. Nors tai, kiek žinau, yra ne vienas patyręs.
Tad kodėl tokia ilga įžanga... gal tik dėl to, kad šiuo atveju, minėtoje publikacijoje būčiau pataisęs tik vieną vietelę, - nes minėtos jaunos žurnalistės kūrinys tikrai neprieštarauja esmei, kad reiktų kištis, įsikišti. O ta vietelė tai yra ta, kur paminėta PVM ekologiškiems produktams - 5 proc. (taip buvo anksčiau, o dabar, - kaip ir visiems kitiems, - 21 proc.).
Na tikrai gavosi didelė įžanga, kad pataisyčiau įsivėlusią nesusipratimo, ta prasme, klaidelę, kurią ir taip išprusęs skaitytojas pats pataisytų. Na, gal skirtumas tik tas, kad po to jau įtariai žiūrėtų į viską, kas parašyta daugiau.
Na, o ta įžanga, ne visai ir dėl to, visgi. Labiau dėl to, kad noriu padėkoti žurnalui, kuris labdaringai savo veikla (t.y. žurnalu), ir matyt ne pirmą kartą, šviečia mūsų visuomenę. Ir minėtai žurnalistei Kristinai Kaminskaitei.
Įdomu buvo pasiskaityti neseniai atsidariusių mažų parduotuvėlių savininkų mintis, kuriose taip pat prekiaujama ir ekologiškais produktais.
