2010-07-24

Pasvarstykime kartu, neskubant - juk karštis...

...Tad ar stebėsime, vis būdami amžini ne darytojai, o stebėtojai savo likimų... ar spruksime kaip tos žiūrkės...

 „...Deja, mes matyt buvome per silpni, kad net išvapėti bijojome, o ką bekalbėti apie savo mąstymo atstovėjimą, tuoj po 1990 metų, skirtingai nei paminėti buvę Rytų vokiečiai...“

„...Čia bėda kita, kad pas mus momentaliai atsiranda uolus koloboravimas. O bet kokia prieštara to meto tai koloboruojančiai jėgai, - reikštų būti apšauktam raudonu ar dar geresniais epitetais...“

Kur gi šie jaunuoliai nukreips savo irklus...

Yra toks posakis – nugalėtojai neteisiami.

Tad taip išeitų, kad pralaimėtojai yra teisiami, už klaidas, gal būt, net ir nepadarytas... kai jau galima tėkšti viską pralaimėtojui, kas tik ant liežuvio...

Tad apie ką čia.

Jau apie tai, kad Lietuvos doriems žmonėms yra sunku, nepakeliama šiandien Tėvynėje gyventi, kad kas tik gali dėl to ir palieka Lietuvą – kur nebeisi, ten užkliūsi už tokių kalbų, kalbelių... be galo jau ir pabodo apie tai... jau tiek prikalbėta, prišnekėta, kad ir tie pabėgėliai nebelaikomi kokiomis tai žiurkėmis, Lietuvos išdavikais, jai sunkiu metu.

„Tatulos“ kryptis užtikrino kitokią Lietuvą, deja Lietuva jos nepriėmusi – logiška, kad kenčia. Tai sakau be jokios pigdžiugos, kaip faktą. Apie tautiečių kitos krypties, nei „Tatulos“, pasirinkimo pražūtingumą jiems patiems, čia mano yra prisakyta ir prikalbėta pakankamai. Taip pat ir savalaikiai. Ne tik kalbėta, - vien kalba juk mažai ką ir tereiškia, - bet juk mes ta kryptimi ir veikiame 22 metus.

Tad pirmaisiais sakiniais tik ir noriu pasakyti. Už tai ką turime šiandien, - kaltas kiekvienas mūsų.

Ne tik dėl to, kad nepalaikyta laiku „Tatulos“ kryptis, - juk laiku, dar prieš 22 metus, buvo mestas išsigelbėjimo ratas Lietuvai, kiekvienam jos žmogui.

Ne tik.

O kas kaltas, kai tautietis tylėjo, kai buvo spardoma Lietuvos policininko kepurė... o paskui, logiškame tęsinyje, jau ir kiekvienas jos pilietis, kam tik panorėjus....

...kad tylėjo, kai siautė miestuose ir miesteliuose reketininkai, banditai (ir ne tautiečių nuopelnas, kad didžioji dalis jų išsidangino iš Lietuvos, kitur siautėti...).

Juk kas kaltas, kad momentaliai išsigąstame, „aktyviųjų“ užkaukimo, kai kokį nedorėlį vos pajudintų kas.

Juk kas kaltas, kad jau 20 metų Lietuvoje ginamas ne nuskriaustasis, o skriaudikas.

Ar pagalvojame, kad gal dėl to Lietuvoje ginamas, visus tuos mūsų laisvės 20 metų, ne nukentėjusysis, bet skriaudikas, kad yra gerai žinoma, kad sukertant skriaudikui – momentaliai užkauktų rodytūsi visa tauta... nors iš tiesų, tai būtų tik 50 ar 100 tūkstančių skriaudikų gynėjų. Taip, nuožmių gynėjų. Bet mes visus tuos 20 metų juk labai bijojoje tų nuožmiųjų saujelės, leidome jiems siautėti (gal dėl to, kad jų Lietuvoje ne saujelė, o visa sauja – agresijos iš 50 ar 100 tūkst. tikrai nėra mažai).

Dažnai eidamas sostinės Gedimino pr. pastebiu, kaip didžioji dalis pėsčiųjų kerta gatvę, jei tik arti nemato važiuojančio automobilio, nors pėsčiajam tuo metu šviesofore dega raudona švieselė. Kartą, tokiu momentu, vienai moteriškei tarstelėjau, - negražu pažeisti Lietuvos įstatymų. Kaip ir tikėjausi, jos atsakus žvilgsnis buvo išreiškingesnis, už bet kokį gilų priekaištą man.

Tad ir iš tos smulkmenos ar ne galima pagalvoti, ar ne per daug mūsų tarpe tokių, kurie net, kaip sakoma, lygioje vietoje pažeidinėja Lietuvos įstatymus. O ką jau bekalbėti, jei tokiam žmogeliui duotum pareigų, kur reikia didesnės atsakomybės.

Gal dėl to, viena kaimyninė valstybė, pasiteisindama, kodėl neturi saugaus lėktuvo prezidentui skraidinti, kaip ir atsakė, kad dar negimė joje žmogus, kuris skaidriai lėktuvą galėtų nupirkti. Tad ir neperka, nes nenori eilinio skandalo... „Džiaukas“, kaip sakoma, bet kai masiškai, vos ne kiekvienu momentu (kad ir ne tik tos pėsčiosios atveju, ne tik vos ne kiekvienu Lietuvos automobilio vairuotojo atveju) paprasti žmonės pažeidinėja įstatymus, - iš kur Lietuvai atrasti tuos atspariuosius, reikalingus valstybei. Atsakas paprastas, - nėra iš ko.

Gal tam ir buvo po 1990 metų atlikta galinga operacija, kad nebūtų iš ko. Juk nuo pat pokario sukauptas Lietuvos turtas (gabiausių žmonių protas ir garbė), - buvo nuvertintas. Net ne tas žodis, paniekintas netgi. Ar ne lygiai taip pat kaip Rusijoje 1917 metais.

Juk po 1990 metų, labai meistriškai, buvo niekingai atsisakyta pačių gabiausių Lietuvos kaimų vaikai (sakau kaimo, nes kaimas yra tas gabiausio jaunimo aruodas... nors ne būtinai), kurie geriausiais pažymiais pabaigę vidurines, laimėje didžiulius konkursus ir įstoję į universitetus, vėliau juos baigę tapo visų Lietuvos kultūros, ūkio grandžių vadovais.

Deja, po 1990 m. jie buvo pakeisti iki tol niekam nežinomais, vos ne beraščiais, t.y. žmonėmis iš gatvės. Kurie turėjo vieną sugebėjimą, - įtikti to meto jėgai.

Žinote, labai įstrigo pernai pasakyti vieno vokiečio žodžiai, stažuojantis eilinį kartą Vokietijoje. Sako tik dabar, kai mes, buv. Rytų vokiečiai, atstovėjome savo mąstymą ir suklestėjome, - Vakarų vokiečiai pripažino klydę, kai po 1990 m. primigtinai siekė primesti savo mąstymą.

Deja, mes matyt buvome per silpni, kad net išvapėti bijojome, o ką bekalbėti apie savo mąstymo atstovėjimą, tuoj po 1990 metų, skirtingai nei paminėti buvę Rytų vokiečiai. Nežinau, kas mums tas nesąmones tuomet „įtaisinėjo“. Amerikiečiai ar kiti. Tai visai nėra svarbu. Esu tikras tik vienu, kad tai užsieniečiai mums darė labai geranoriškai, pagal savo supratimą padaryti gerą, kaip ir tiems buv. Rytų vokiečiams.

Čia bėda kita, kad pas mus momentaliai atsiranda uolus koloboravimas. O bet kokia prieštara to meto tai koloboruojančiai jėgai, - reikštų būti apšauktam raudonu ar dar geresniais epitetais. Keletas tokių stiprių Lietuvos žmonių mes matėme, ir stebėjome kaip jie visų mūsų akyse buvo be gailesčio trypiami, - paverčiami Lietuvos priešais... kaip tais 1917 ar 1940-aisis, pasipriešinantys naujam režimui.

Tad ar stebėsime, vis būdami amžini ne darytojai, o stebėtojai savo likimų... ar spruksime kaip tos žiūrkės...

Almonas Gutkauskas

 

 

 

"Pitagoras moko gyvenimo pilnatvės" Autorius Valentinas JUNEVIČIUS		2010-07-21, Nr. 29(955)
„Žmogus neturi būti nei per daug linksmas, nei per daug paniuręs.“ Pitagoras ir jo pasekėjai skyrė didžiulį dėmesį emocijų kontrolei, mokė išlikti ramiam ir geros nuotaikos. Ypač pavojingomis emocijomis buvo laikomi susierzinimas ir pyktis. Suirzęs žmogus neturėtų priimti jokių sprendimų ir ko nors daryti. „Visi žmonės žino, ko jie nori, bet mažai kas žino, ko jam reikia.“ Labai kruopščiai buvo analizuojami ir žmogaus troškimai. Pitagoras mokė, kad negalima leisti žmogui daryti visko, ko šis užsimano. Pirmiausia, suvaldyti reikia mitybą ir emocijas. Vėliau – pagyrimus, vertinimą, visuomenės nuomonę ir kontroliuoti priimamus sprendimus ir atliekamus veiksmus. Pitagoras teigė, kad žmonės iš prigimties yra liguisti, nedori ir lengvai pasiduoda blogai įtakai todėl, kad nesirūpina savo palikuonimis. Jis sakė, kad niekas iš gyvų sutvėrimų neskiria tiek mažai dėmesio savo vaikams, kaip žmogus. „Neužmerk akių, kai norisi miego, neišnagrinėjęs visų prabėgusios dienos veiksmų.“ Pitagoras sugalvojo atminties lavinimo pratimų rinkinį. Pabudus ryte, reikia nesikelti iš lovos tol, kol neapmąstysite vakarykščių smulkiausių detalių, o jei yra laiko, pagalvokite ir apie šios dienos darbus. Pitagoras teigė, kad naudinga kasdien mąstyti apie Dievą, apie tai, kad Jis yra ir, kad Jis mus myli, stebi ir lydi kiekvieną žingsnį. „Ne vedybos vainikuoja meilę, o meilė pateisina vedybas.“ Pitagoras tvirtino, kad gyvenimo palydovą ar palydovę reikia rinktis labai atsakingai. Būsimus tėvelius jis ragino gyventi protingai ir sveikai: visiškai negerti vyno, nevalgyti mėsos, maitintis nustatytu laiku ir jokiu būdu nepersivalgyti. Auklėjimo taisykles grindė sielos nemirtingumu. Tėvai privalėjo vaikuose įskiepyti išskirtinumą, nuolankumą dievams, pagarbą tėvams, draugiškumą, drąsą ir pagarbą seniems žmonėms. Ant Pitagoro žiedo buvo išgraviruotas devizas: „Laikina nesėkmė geriau už laikiną sėkmę“. Savo simboliu pitagoriečiai išsirinko penkiakampę žvaigždę (pentagramą). Pitagoras teigė, kad skaičius 5 simbolizuoja spalvą, 6 – šaltį, 7 – protą, sveikatą ir šviesą, 8 – meilę ir draugystę, 9 – pastovumą, o skaičius 13 ir 17 laikė negatyviais. Keletas Pitagoro pasakymų: * Daryk tik tai, kas vėliau tavęs nenuvils ir neprivers gailėtis. * Niekada nedaryk to, ko tu nežinai, bet išmok viską, ką vertėtų žinoti ir tada tavo gyvenimas bus ramus. * Nepiktnaudžiauk savo kūno sveikata. Laiku duok jam maisto, gėrimų ir pratimų, kurių jam reikia. * Mokykis gyventi paprastai ir be prabangos. * Nepažeisk įstatymų. * Nesitenkink tuo, ką pasiekei. * Nepasiduok melancholijai. * Neerzink tų, kurie ir taip jau pikti. * Neburk aplink save plepių ir lengvabūdžių žmonių.