Žemės ūkio ministerijos pranešimas
Renginiai
Renginiai. 2010-08-13 http://www.zum.lt/lt/renginiai/renginiai/2010-08-13/
Renginiai. 2010-08-14 http://www.zum.lt/lt/renginiai/renginiai/2010-08-14/
***
2010-08-05
Tai ar į ponus eina Lietuva, ar į neliečiamuosius...
Nesupratote, mielieji skaitytojai „pastatyto“ klausimo.
Paiškinsiu.
Kartais tekdavo išgirsti, kad mes esame atkeliavę iš Indijos. Primindavo mums sanskritą... Kuomet Lietuva buvo okupuota, - siejimas su Indija buvo lyg kažkas ir labiau vertingo mūsų istorijoje, nei dabar esant Lietuvai Europos Sąjungoje. Juk šiandien Indija iki Europos lyg ir nesilygiuoja (nebent mokslo srityje).
Kodėl prisiminiau Indiją.
O gi dėl neliečiamųjų.
Štai ką kalba lt.wikipedija.org (žr. mėlynai):
Neliečiamieji – indai, priklausantys žemiausiosioms kastoms. Šiandieninėje Indijoje 16–17 % hinduistų yra neliečiamieji.
Pasak hinduizmo (paryškinta – organic.lt ), neliečiamieji (paryškinta – organic.lt ) nepriklausė nė vienai iš 4 varnų* (Europoje vadinamų kastų – organic.lt. Paaiškinimą žr. žemiau), į kurias pagal tradiciją buvo suskirstyta Indijos visuomenė. Viduramžiais neliečiamaisiais laikyti vergais tapę bendruomenininkai, baudžiauninkai, žmonės, vertęsi „nešvariomis“ profesijomis (odininkai, valytojai, skalbėjai, žvejai); naujaisiais ir naujausiaisiais laikais – kumečiai, juodadarbiai, odininkai, asenizatoriai. Hinduizme aukštesniųjų kastų žmonėms neleidžiama bendrauti su neliečiamaisiais. Bet koks bendravimas laikomas susitepimu. Pietų Indijoje apribojimai dar griežtesni – tikintieji vengia net artintis prie neliečiamųjų.
1955 m. Indijos vyriausybė uždraudė neliečiamųjų diskriminaciją, tačiau kai kurių tradicinių apribojimų išliko.[1]
* - Varna – (skr. - spalva) luomas Indijoje. Tradicinė hinduistinės Indijos visuomenė yra skirstoma į keturias varnas: brahmanus, kšatrijus, vaišijus ir šudras. Taip pat egzistuoja ir žmonių grupės, nepatenkančios į jokį luomą - neliečiamieji. Nepaisant to, kad šiuolaikinėje Indijoje skirstymas varnomis yra draudžiamas, kasdieniame gyvenime tai vis dar lieka itin gaji realija.
Vakarų istoriografijoje varnos dažnai klaidingai klaidingai verčiamos kaip kastos. Tačiau, iš tiesų, kastą, Indijos visuomenei irgi būdingą fenomeną, apibūdina kitas sanskrito žodis - džati (gimimas).
Žinote, kuo toliau, tur būt, tuo labiau, mes, kurie pergyvenome pokarį Lietuvoje, 1988-1989 m. didįjį dvasinį pakilimą, - dabartinėje mūsų šalies santvarkoje, kai vos ne kiekvienas žmogaus judesys yra į orientuotas į pinigus, kapitalą – jaučiame bjaurų šleikštulį. Intelektualas Lietuvoje, po truputį tampa nepageidaujama atlieka...
O kai matai, kai valstybės, savivaldos įstaigų darbuotojai, tiems darbams, kuriuos tradiciškai jie atlikdavo, šiandien gali samdytis (sakykime konkurso būdu) organizacijas, o tos, jei biudžetinės, – gali samdytis pelno siekiančias firmas, pagalvoji, kad gal Lietuva ir ponėja. Juo labiau, kad limuzinų prisipirkta, kurių gal ir norvegų naftos magnatai pavydėtų (na ne, nes kuo jau kuo, o turtais puikuotis jie nėra nei iš tolo linkę...).
Tačiau, kai, juk tos pasamdytos firmos, siekdamos viršpelnių, turi „bukinti“ žmogelius, - gali pagalvoti, kad Lietuvėlės žmonės po truputį gal tampa tais neliečiamaisiais... sugrįžtame lyg vėl į Indiją... tik gal jau ne varnų luome, o gal tik neliečiamųjų...
Tai ir kyla klausimas, - ar ponėja Lietuva, ar tampa neliečiamąja....
Almonas Gutkauskas
***
2010-08-04
DĖMESIO
Rugpjūčio 6 d., 10 val., Tatulos programos kavinėje (Vytauto g. 31, Biržai), rengiama antroji Tatulos programos sveikatinimo diena Biržuose (iš devynių dienų ciklo „Branginkime sveikatą ir švarią aplinką vartodami ekologiškus produktus“).
Teirautis: mob. tel.: 8 676 42906 (į direktoriaus pavaduotoją Valeriją Gražinienę)
Įėjimas - laisvas.
***
Dar pastebėjimas...
Lietuva jau ketvirti metai renka Lietuvos pažangiausius ekologinius ūkius. Smagu, kad pažangiausi Lietuvos ekologiniai ūkiai, taip pat dalyvauja visuomenės ugdymo akcijose, - tam skirtuose Tatulos programos renginiuose. Autoriaus fotografijoje matome Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugėje PC „Panorama“, ūkininkę Nijolę Kreizienę su savo vyru Algirdu, kur viename iš 2007 metų pažangiausiame Henriko Edmundo Jastramsko ekologiniame gamybos ūkyje (Lazdijų rajonas), ūkininkauja trys kartos, kiekvienas savo privačioje žemėje
Kitoje autoriaus fotografijoje, 2008 metų vieno iš pažangiausių Lietuvos ekologinio ūkio savininko, Vytauto Zurbos ekologiniai daržai, š.m. birželio 22 d. (lauko dienos metu). Angelė ir Vytautas Zurbos - visų Tatulos programos ekologiškų gėrybių didžiųjų mugių dalyviai (nuo pirmosios - 1995 metais)
Gerai, kad pastaruoju metu vis daugiau atsiranda kvalifikuotų pasvarstymų, apie Lietuvos ūkio ekologizavimą, viešoje erdvėje, kuriuos inicijuojame jau ne mes, tatuliečiai.
Tai logiška seka, būtent to ir dar daugiau, siekėme savo strateginėse kryptyse, kurias plačiame kontekste įgyvendiname jau dvidešimt trys metai.
Štai neseniai gana kompetatingai, viso to mūsų reikalo viena detale, pasidomėjo ir aprašė „Pinigų karta“, ne ką vėliau ir „Atgimimas“. Jei pirmuoju atveju - redakcijos darbuotojas, tai pastaruoju - jau ir pats redakcijos bombonešis ar skraidantis tankas... - Indrė Makaraitytė.
Visų aspektų čia neaprėpsi, pagaliau šiandien Lietuva neturi ir tų, kurie skaitytų, t.y. jau beveik nebeturi intelektualų, kurių išskirtinis bruožas ilgų, sudėtingų tekstų skaitymas. Gaila, bet kartu su jaunos kartos totalinių paklydimų šleifu, - juk negali sekti, kaip kažkada pas ateitininkus, išskirtinė būtinybė, - ilgų, sudėtingų tekstų skaitymas.
Tad ne tik pasvarstymų, kurie mūsų svetainėje jau gal ir šimtą perkopė, tęstinumo skatinamas, kiek paskutinių publikacijų, - labiau viešesnėje erdvėje paskelbimas, - skatina tęsti samprotavimus Lietuvos ūkio pertvarkos į ekologinę tema... visa tai šiandien gal skatina papildyti bent vienu aspektu.
Prieš pora metų, kai jau Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugėms jau artėjo 15 metų jubiliejus, - buvo galima manyti, kad jos savo misiją, t.y. atitinkamą spaudimo veiksmą valstybės valdžios įstaigoms, mokslo, mokymo įstaigoms, visuomenei jau atliko... vartotojas jau pakankamai išugdytas, - ir galima pasitraukti.
Kaip daug kartų jau esu kartojęs, per 23 metus pasiektas pertvarkos rodiklis 5 proc., - pagal pasaulinę patirtį teigiama, kad lūžis pertvarkoje įvyksta pasiekus būtent 5 proc. ribą. Tad Lietuvoje tokį lūžio tašką pasiekėme, - galima teigti, kad ūkio pertvarkos procesas į ekologinį įvyko, kelias atgal užkirstas. Nepaisant to, kad ES didžioji finansinė parama, buvo nukreipta kitur... o tęsti „kur“ čia dabar manau nėra reikalo, - mūsų pasvarstymuose tai skersai, išilgai išanalizuota, išdetalizuota...
Tad maniau, kad lygiai taip pat, - savaime, - toliau jau galės vykti reikalai ir vartotojo ugdymo klausimu. O kuo toliau, tuo, manau, tai bus lengviau daryti, nes žmonija patirdama vis platesėje plotmėje chemijos smūgį, bus priversta keisti savo veiklą, įpročius. Ir pasinaudos mūsų tam suplanuotu ir įvykdytu Lietuvoje įdirbiu.
Deja, pastarųjų metų įvykiai tokį mūsų mąstymą dėl vartotojo ugdymo pakeitė.
Ūkininkų turgeliai, kurie startavo prieš pusantrų ar du metus, kuomet žiniasklaida juos apskelbė ekologiniais, - mus privertė bent metams ar dvejiems dar pasilikti tame reikale, kurį prieš daug metų pradėjome. Nes matėsi, kad žmonių sąmonė, po minėto ūkininkų turgelio starto, galingosios žiniasklaidos atitinkamai pridengiamosios ugnies, - buvo visiškai sujaukta. Apie tai taip pat daug kartų ne tik čia pasvarstymuose rašiau, skelbėme apie tai ir kiek viešiau, kas norėjo išgirdo, - kartotis jokio reikalo taip pat nėra.
Tad kur tas naujas aspektas.
Žinote, pačioje pradžioje, kai, sakykime kažkas, konstravo tuos ūkininkų turgelius, - atitinkamai dėl informacijos, reikiamo žinojimo stokos, manau kad tikrai juos įsivaizdavo kaip ekologinius (nes Tatulos renginiai savo jau buvo suspėję atlikti...).
Mums, iš kart buvo aišku, kad toks supratimas, - kad va duosime vietas prekybai... ir reikalas išspręstas, - buvo, net ne tas žodis, kad supaprastintas...
O kad ta geležinė uždanga, tarp miesto ir kaimo, minimum 10 metų buvo pavėluotai pakelta - suprasta nebuvo. Kad kaimas per tą laiką pasikeitė... ir kad prekiauti tose visose skirtose vietose, dėl įvairiausių susiklosčiusių aplinkybių, galės pagrinde tik taip liaudyje vadinamas „perekupčikas“ (neskaitant išimtis, atskirais atvejais didesnes, o atskirais atvejais (pavyzdžiui, kai pakeliamos žaliavos kainos), ir ne taip dideles), ir nežinia su kokios kilmės maisto produktais, - reikalo supaprastinimas, perdėtas optimizmas to suprasti, žinoma, tiems žmonėms taip pat neleido.
Tad mes nesivėlėme, nes pagal tuometinį sumanymą, startuoti vasarą, o po to, daugybėje vietų dirbti pastoviai, - tiesiog nebūtume pajėgę. Lietuva neturi tiek ekologinių ūkininkų, kurie patys augindami, gamindami ir patys realizuotų, kad galima būtų buvę atitikti tai tokioje plotmėje, kokioje iniciatoriai tai įsivaizdavo. Sudrebinti... Juk ekologinių ūkių, kurie savo produktus patys galėtų ir parduoti, Lietuvoje iš beveik trijų tūkstančių, - yra tik kelios dešimtis... To pakako ir pakanka tik mūsų minėtam valstybės įstaigų ir visuomenės ugdymui vykdyti. Na, dar keletas dalyvauja ir minėtuose ūkininkų turgeliuose (kuriuos galop ėmėsi organizuoti kiti, ir tokių organizatorių yra ne vienas), kadangi ten yra didelis asortimentas (ne ekologiškų maisto produktų asortimentas daug didesnis yra), tad sostinės valgytojų trauka, suprantama, ūkininkų turgeliuose yra nepalyginamai didesnė. Juo labiau , kai žmogus įsivaizduoja, kad perka ekologišką maistą, už chemizuoto kainą....
Visgi, pavyzdžiui, šią vasarą, - sostinės gyventojų poreikis ekologiškoms daržovėms yra tiek menkas, kad matosi Vilniui per daug ir dviejų ekologinės gamybos ūkininkų. Juokauju, bet jei suvažiuoja vasarą kiek daugiau su ekologiškomis daržovėmis, - būna, kad ir parsiveža jas atgal namo...
Galite pasakyti, kad šitai pasakydamas paprieštaravau ankstesniai minčiai.
Deja, nepaprieštaravo vienos mintys kitoms..
Juk maistu prekiaujančiuose sostinės prekybos tinkluose pirkėjų kokios eilės buvo, tokios ir likę. Bent vizualiai žiūrint, - gal klaidina tai, kad vasarą pardavėjų gal atitinkamai mažiau darbuojasi tuose prekybos namuose.
Reikalas kitas. Prekybos tinklai (apie visus nepasakysiu, bet tuos, kuriuos stebiu), tiesiog yra apsiausti ir tais prekybininkais, kurie be kasos aparatų prekiauja ne tik, kad ne savo užaugintais ar pagamintais maisto produktais, o, daugiausiai, užsieninėmis, taip vadinkime, maisto gėrybėmis. Pasinaudodami anksčiau paminėta politine valia. Kai tokia valia išskirtinai buvo suteikta tik pačiam Lietuvos augintojui ar gamintojui.
Deja, tokį scenarijų nebuvo sunku numatyti. Ir ne dėl to, kad geri darbai, ketinimai - į pragarą veda... Tiesiog buvo supaprastintas požiūris į labai sudėtingo reiškinio iniciavimą.
Tačiau jei mes pasiekėme, vadinasi ir valstybė tą galėtų, - tik nereikia viską taip supaprastinti. Esmė, galiu pasakyti, mažiausiose smulkmenose, - čia buldozeris ne ta technika...
Almonas Gutkauskas
P.S. Kad nebūčiau blogai suprastas, noriu pabrėžti, kad kaip tvarkingai renginius sostinėje iki šiol organizavo savivaldybės administracija (jos darbuotojai ir darbuotojos), taip tvarkingai ir šiandien juos organizuoja (renginių komisija, administracijos leidimai... o tam lydimieji dokumentai, ir taip toliau...).
Matomai mūsų sostinės seniūnijos daugiau siekia funkcijų, nei sugeba jų vykdyti... tikėkime, geriausiu atveju, ką čia galima pagalvoti, - mūsų seniūnijos dar trumpikėse tebelaksto...
***
Vieni paskutiniųjų pasvarstymų (du) ČIA
***
Visos, šios interneto svetainės, Naujienos ČIA
Pasvarstymai ČIA
O mūsų interneto svetainės turinys ČIA
