Lietuvos kaimas ir jos žemelė vėl kryžkelėje

Ar pretenduosime į Vakarų išrankių vartotojų prekystalį ir puoselėsime savo žemelę, savo ir kitų žmonių sveikatą, darbo vietas?

Ar pabandysime galynėtis pačioje galingiausioje konkurencijoje, dėl pačio pigiausio maisto vartotojo - trečiojo pasaulio prekystaliuose?

Tuo amžiams pasmerkdami protėvių prakaitu aplaistytą žemelę, pasmerkdami savo šeimos ūkius - lietuviško kaimo ir pačios lietuvybės pagrindą.

Ekologinės gamybos esmė - atspari veislė, sveika sėkla ir, žinoma, sėjomaina.

Tad Tatulos programa inicijavusi visos šalies ūkio pertvarką į tausojantį ir ekologinį ūkininkavimą, nuo pat savo veiklos pradžios pažangą siejo ir sieja su mokslu.

Kol mokslas, konsultavimas atsilieka, ekologinės gamybos ūkyje gaunami ženkliai menkesnis derlius nei intensyviame chemizuotame ūkyje. Atskirais atvejais, sveikos mitybos specialistai gali blogai įvertinti ir ekologišką produktą (knibždančias mikrobais sėlenėles, jau nekalbant apie kūlėtus javus).

Šiame etape ekologinės gamybos ūkius gelbsti tiesioginės išmokos, kurios kaip ir amortizuoja  nuostolius pereinamajame laikotarpyje į ekologinę gamybą.

O taip pat, pavyzdžiui, tatuliečiams sudarytos labai geros sąlygos aukštomis kainomis realizuoti ekologiškus produktus.

Dažnai net specialistai, kalbėdami apie ekologinę gamybą, gal ir netyčiomis pasako, kad ekologinėje gamyboje nenaudojamos trąšos.

Deja, ir ekologinėje gamyboje augalus yra būtina ir gerai pamaitinti, ir gerai apsaugoti nuo ligų bei kenkėjų. Kai dirbama su technika, kuriai taip pat ir degalai pilami, ir  tepalas reikalingas - be 5-7 tonų iš hektaro derliaus , pavyzdžiui grūdinių kultūrų, galą su galu sunkiai besudursi.

Tad ekologinė gamyba nieko bendro neturi su natūriniu ūkiu.

Ekologinės gamybos, tausojamojo žemės ūkio plėtotės tempus labai įtakoja politinė valia, o ją kaip žinia - įtakoja daugiau ar mažiau išprusęs tos valdžios rinkėjas.

Tad planuojant savo veiksmus yra prasmingiau įvertinti patį vartotoją - pagrindinį gamybos plėtojimo variklį ar žlugdymo kaltininką.

Jis balsuoja pinigine ir kiekvieną dieną ir jį yra žymiai sunkiau apgauti.

Vakarų vartotojas labai drąstiškai nuo lentynų stumia intensyvaus pramoninio chemizuoto ūkio produktus, mūsų pravardžiuojamus - “sintetinius”.

O mūsiškis vartotojas jau atsisako atvežamų Vakarų gamintojo susikaupusių atliekų, o ypač iš jų Lietuvos įmonėse pagamintų produktų.

Ką mes beveik visą pastarąjį dešimtmetį žiniasklaidoje vardijome, kaip “savartyno” produkciją. Štai tokiu posakiu: “Vakarų savartynai perkeliami į lietuvių skrandžius”.

Tūlas primins, bet taip vadinamas trečiojo pasaulio vartotojas yra labai didelis ir ten kasdien iš bado miršta žmonės.

Tačiau reikia gerai įsisąmoninti, kad maistas turi būti gaminamas ten, kur žmogus gyvena. Europa jau nebeturi galimybių didinti maisto gamybą. Atvirkščiai, Europa turi mažinti maisto gamybą eksportui.

Žinoma, ne be reikalo Pasaulio Bankas ir kitos organizacijos šiame šimtmetyje kelia labai svarbų uždavinį - padvigubinti maisto gamybą. Bet tai neturi būti daroma pačioje Europoje.

Bet, tur būt, ne tas uždavinys yra sunkiausias, sunkesnis - pastorinti tų nelaimėlių pinigines.

Tad ten, kur piniginės labai plonytės - atrodytų “savartyną” tik vežk ir vežk.

Savo akimis teko matyti, kaip Vakarų valstybių atskiri regionai rengiasi kautis dėl rinkų tame trečiajame pasaulyje.

Gerai yra žinoma, kad trečiojo pasaulio vartotojui gali įsiūlyti tik pigią prekę ir pigiau nei bet kas kitas. Kanada - grūdus, Zelandija - sūrius. Ir pabandyk su jais pasigalynėti.

Šiandien lietuviai sunkiai sugeba konkuruoti parduodant produktus ir Lietuvos vartotojui, kuris gyvena iš minimalaus atlyginimo ar pašalpos. Visuomet atsiranda tiekėjas, kuris pasiūlo pigiau. Tad tas vadinamas Vakarų “sąvartynas” visą dešimtmetį gelbėjo ir mūsų žmones.

Tad Lietuva dabar vėl kryžkelėje.

Ar gaminti labai pigius produktus ir kautis dėl maitinimo tų savų žmonių, kurie gyvena iš jau minėtų minimalių atlyginimų ir pašalpų. O gal pasvajoti ir apie konkurencines pergales, siekiant maitinti trečiojo pasaulio nelaimėlius.

Manau tai yra žymiai sunkesnis uždavinys nei ekologiškais produktais maitinti Vakarų Europos vartotojus.

Be to, šiuo atveju Lietuva turėtų ne daugiau kaip tūkstantį intensyvių chemizuotų (gal ir neatsispiriančių GMO) ūkių.

Tad ar ne geriau Lietuvoje turėti keletą dešimčių tūkstančių šeimos ekologinių ūkių.

Bet psichologiškai mūsų žmogus chemizuoto ūkio taip lengvai neatsisakys. Į ekologinę gamybą daugumai tik “gerai sureguliuotos” tiesioginės išmokos kelią parodo.

Tačiau smarki ekologinės gamybos plėtotė jau visiškai buvo reali 1997 metais.

Kuomet Tatulos programa jau buvo subrandinusi situaciją ekologinės gamybos bumui.

Ir tuo buvo galima Lietuvai suteikti optimizmo bangą, įdarbinti visą Lietuvos kaimą. Vien Jungtinės Karalystės poreikiams tenkinti.

Ir pakartoti tarpukario fenomeną.

Dabar anglams bekonų nereikia, savo turi perteklių, bet kaip tuomet trūko bekonų, taip dabar jiems trūksta - ekologiškų produktų.

1997 m. Vakarų Europoje poreikis ekologiškiems produktams buvo itin milžiniškas. Jiems buvo žymiai sunkiau iš intensyvaus chemizuoto ūkio pereiti į ekologinę gamybą nei mums - iš visiškai sugriauto ūkio į ekologinę gamybą.

Tad, pavyzdžiui, vien Jungtinė Karalystė įsiveždavo iš svetur 70% ekologiškų produktų poreikio.

Deja, tuomet Lietuvoje nebuvo politinės valios. Matomai politikai jautė, kad to jiems nebūtų atleidęs jų rinkėjas.

Čia iškyla retorinis klausimas. Tai gal mes dabar negailėkime į tą vargų kamuolį susukto rinkėjo. Kaip pasiklojo, taip tegul ir miega. Pabūkime piktdžiugiški.

Vieną kartą ir eilinis rinkėjas už savo žinias turi susimokėti. 

Juk nuo pat 1990 metų  Tatulos programa pastoviai skelbė savo veiklą, motyvus ekologinei gamybai ir motyvus dėl ko Lietuvoje chemizuotas ūkis patirs agoniją. Tačiau Lietuvos žmonės mūsų nuostabai pasirinko lėtą agoniją ir tai buvo jų suveneri valia.

Bet mums besvarstant gyvenimas nestovi vietoje.

Verslininkams, ypač nesąžiningiems verslininkams to (ilgų svarstymų, rietenų) tik ir tereikia.

Nepajusime, kaip bemat Lietuvos žemė atsidurs tose rankose, kurios ir pasės GMO.

Ir sieks Lietuvos žemelė tapti trečiojo pasaulio maitintoja.

Pagal šį scenarijų, Lietuvos žemelė maitintoja negrįžtamai bus sutepta tuo GMO. Ir Lietuvos žemelė jau amžiams nebebus įdomi ne tik mūsų prakutusiam vartotojui, o ką jau kalbėti apie Vakarų vartotoją .

Tuo atveju, ekologinės gamybos ir tausojamojo žemės ūkio puoselėtojams ne tik plėtrą Lietuvoje, bet ir pačią ekologinę gamybą bei tausojamąjį žemės ūkį gali tekti pamiršti.

Nes GMO yra ne tik yra uždrausta ekologinės gamybos ir tausojamojo žemės ūkio ūkyje, tačiau nėra leistina ir koegzistencija su tokiu ūkiu, kuris naudoja GMO.

Bet grįžkime prie straipsnelio pradžios.

Noriu dar kartą patikinti, kad ekologinė gamyba yra aukščiausia tausojamojo žemės ūkio pakopa, labai imli mokslui.

Ir jei dabar taip madingai kalbama apie žinių visuomene, - tai jai geresnės dirvos ir nesurasi, kaip ekologinė gamyba.

Ir atvirkščiai, netolimoje ateityje GMO pasaulyje lygiai taip pat bus kratomasi, kaip dabar branduolinių galvučių savartynų (taip pat menamų “taikos sergėtojų”).

Europa šiandien turi 3 keiksmažodžius: pesticidas, atominė energetika ir GMO.

Ar sužinos Lietuvėlė tuos didvyrius, kurie visoje šitoje istorijoje gal ir nieko blogo nematė, bet tuo taip pat buvo labai pavojingi.

Kryžkelė neapdairiųjų retai pagaili…

Pagarbiai,

Tatulos programos

Tarybos pirmininkas                               Almonas Gutkauskas

Pateikta laikraščiui "Ūkininko patarėjas"

2004 m. vasario 12 d. (buvo atspausdinta sutrumpintai)