Rubrika „Pasvarstykime“.

Šioje rubrikoje mes Jums pasiūlysime temą ar šiaip pasidalinsime įspūdžiais.

Tiems kurie, atsivers šią rubriką „Pasvarstykime“ pirmą kartą ar tarkime po kurio tai laiko – informuojame, kad pradžią galėsite skaityti „nuvažiavę“ į apačią.

Pagarbiai,

Almonas Gutkauskas

2006-05-25

***

Dešimta tema

2006-11-04

Pasvarstymai, po stažuotės Norvegijoje - III (o kaip dirba ir gyvena Norvegijos ūkininkai)

Pirmiausiai labai atsiprašau, kad uždelsiau su pasvarstymais iš Norvegijos – iš tiesų šie metai labai įtempti. Bet labiausiai, turbūt, tik pats ir pergyvenu, kad negalėjau šiai rubrikai skirti laiko. Ne kartą buvo iškilę aktualūs klausimai, apie kuriuos labai reikėjo pakalbėti šioje rubrikoje, bet va galvoju, neužbaigiau apie Norvegiją, tai kaip čia atrodys...

Norvegijoje pirmiausiai aplankėme ekologinės gamybos ūkį greta Oslo, kuris verčiasi uogininkyste (braškės) ir sodininkyste. Atvykę į ūkį pamatėme didelį palapinių miestelį – buvo pavakarė, tad matėme, kad palapinių miestelio žmonės (o jie išimtinai jauni) jau ruošiasi poilsiui. Kaip ir spėjome (kai kas pastebėjo automobilių numerius), šie žmonės - atvykėliai iš Lenkijos. Žinoma, atvykę uždarbiauti, skinti braškių.

Labai nustebino, kad šiame ūkyje užaugintos gana stambios braškės... ir tik vėliau paaiškėjo, kad braškynas ne ekologinis. Paaiškėjo ir didelio derliaus paslaptys – po visą braškyną išvedžiota  lašelinė lietinimo sistema (pradžioje jos nepastebėjome, nes po visu braškynu ištiesta plėvelė), kurios pagalba braškynas yra intensyviai palaistomas, o kartu ir pamaitinamas ištirpintomis mineralinėmis trąšomis. O braškių vidutiniškai šiame lankytame ūkyje yra priskinama po 13 tonų iš hektaro. Po to, dėl to turėjome progos vieni ant kitų pašmaikštauti – dėl gana ne mažo domėjosi braškių skoninėmis savybėmis...

Kaip dažnai yra ir Lietuvoje, ekologine gamyba šiame lankytame ūkyje, yra užimta tik nedidelė ūkio dalis – dalis sodo. Iš tiesų ta ekologine sodo dalimi ūkio šeimininkas negalėjo labai pasigirti – matėsi, kad obelų šakos nesvirs nuo derliaus ir rudens sulaukusios... na ką ir norėti, visgi Norvegija šiaurėje randasi.

Ūkio šeimininkas neakcentavo ir paramos reikšmės dėl ekologinio ūkininkavimo. Visumoje lankantis ir kituose Norvegijos ūkiuose, apie paramą ne kažin ką galėjome išsiaiškinti – ne labai galėjo operuoti skaičiais (matomai ne tas atvejis, kai ir naktį prikeltas galėtum juos atbelsti).

Visgi kaip išsiaiškinome, parama Norvegijos ekologinei gamybai vidutiniškai siekia 3000.0 kronų vienam pasėlių hektarui. Bet uogynams ir sodui ji mažesnė, grūdų pasėliams didesnė.

Matomai ne tai ūkių savininkus skatina ekologiškai ūkininkauti.

Pagalvojau, kad gal šiame ūkyje labiau yra siekiama neatsilikti nuo mados – įprastas ūkis, juk jau niekam neįdomus, vakar dienos ūkis... o kai vos ne visą pelną krauniesi iš to įprasto ūkininkavimo dalies, dar su Norvegijos mąstais pigia atsivežtine darbo jėga, - matomai ūkis ieško tam tikros atsvaros (na palyginkime, kaip stengiasi pasipuošti ir mūsų prekybos gigantai – sutikime, tam juk labai tinka lentynėlė su ekologiškais produktais, košeriniu maistu).

O greičiausiai, visgi visa siela ūkio šeimininkas yra už ekologinę gamybą ūkyje, tik... realijos dar to neleidžia – tad daroma tiek, kiek leidžia galimybės, o ne kiek nori siela.

Tokie tad pasvarstymai kilo man apsilankius šiame ūkyje.

Po to, Norvegijoje aplankėme labai įdomų mišrų 100 ha dydžio ūkį, kuriame anksčiau buvo savivaldybės senelių namai. Žemė nuomojama, na ir lankyto ekologinės gamybos ūkio savininkas – ne pavienis, bet kolektyvinis. Kaip supratau, Norvegijoje nėra labai išsiplėtojusi privati žemės valdymo galimybė. Nauji ūkio šeimininkai pradėjo kurtis 1990 m.. Kadangi ūkis randasi lygumų rajone, tad pradžioje gyvulių neturėjo. Kaip minėjo, po antrojo pasaulinio karo – gyvulininkystė „persikėlė“ į kalnų rajonus, o lygiose vietose buvo auginamos grūdinės kultūros. Tad kaip ir dera ekologinės gamybos ūkiui, dabar ganosi visas pulkas karvių (trisdešimt šešios). Melžia po 5500 kg pieno iš vienos, o už jo vieną litrą gauna keturias markes (15 proc. gauna daugiau nei yra mokama už įprastą pieną).

Ekologiškai pradėta ūkininkauti gana palaipsniui nuo 1992 m. ir dirbtinių sintetinių pesticidų ir mineralinių trąšų ūkyje visiškai atsisakyta nuo 1998 m.

Sudomino sakyčiau neįmantri (pas mus gal tik pokaryje naudota), bet ūkyje iki šiol naudojama žemės ūkio technika. Pamename tą arklinę šieno grėbiamąją – kažkada vaikystėje teko ant tokios paslysti, tad ta grėbiamoji atgaivino ne kokius prisiminimus.

Kai vėl įsikalbėjome apie paramą ekologinės gamybos ūkiui, sužinojome, kad be tos jau minėtos paramos, šis ūkis dar gauna po 250.0 kronų už kiekvieną gyvulį.

Susidariau tokį įspūdį, kad ūkis didelį dėmesį skiria mokomajai veiklai (matomai, siekdami gauti papildomą finansavimą, rengia atitinkamus projektus). Matėme mokymui įrengtas patalpas, net tam tikslui nedidelę įrengtą patalpėlę ekologiškų produktų perdirbimui. O kursantų maitinimui ir valgyklėlę.

Na ko pasimokėme iš šio ūkio. Stebūklų nematėme. Bet susidariau nuomonę, kad jei norvegas visą ūkį pervedė į ekologinę gamybą, tad tuo užsiima rimtai, be dairymosi į šonus... juo labiau į viršų, kaip mes įpratę. Tiesa, sakydamas į viršų turėjau omenyje apie dairymąsi į valdžią. Gi tiesiogiai į viršų, bent šiame lankytame ūkyje, matomai dairomasi labiau nei ir pas mus, nes ūkis biodinaminės pakraipos. Šiuo ūkininkavimo būdu nuo seno domisi, daugiau žinojimo prasme, mūsų Vytautas Zurba.

Tad nors apie kai kuriuos biodinaminio ūkininkavimo elementus šio ūkio šeimininkai ir neatviravo, juos  pastebėjo ponas Vytautas ir mums apie tai paporino.

Pažintine prasme bene įdomiausias buvo trečiasis Norvegijoje lankytas ekologinės gamybos ūkis prie Bergeno (apie 80 km nuo jo – tą atstumą paminėjau, nes kaip kalbėsiu vėliau, šis atstumas  turi tam tikrą reikšmę). Tai labai mažas 2.0 ha ūkelis su keliais mažais šiltnamiukais. Ekologiškai ūkininkauja nuo 1993 m. (kaip ir mes Lietuvoje).

Čia, bent mane, nustebino net keturiais aspektais.

Pirma, kad tikras norvegas, ūkio šeimininkas su mumis kalbėjo puikia rusų kalba.

Antra, jo dešinioji ranka – atvykėlė iš Lietuvos. Kaip vėliau pamatėme darže ir braškyne darbavosi ir daugiau lietuvaičių. Supratau, kad per valandą uždirba 80.0 kronų (na kiek panašiai už tokį darbą pas mus per dieną), o mėnesį čia ūkyje pragyvena už 3000.0 kronų (sakykime, kad  savaitės darbo po 8 val. paskiriama dėl pragyvenimo, o tris savaites tam – dėl ko ir atvykstama į Norvegiją).

 Trečia, ūkis įsikūręs tokioje pakriaušėje, kad stebiesi, kaip lietūs nenuplauna viso humusinio sluoksnio. O dar daugiau, kad visas plotas ne kokiomis žalienomis užimtas, o daržu ir uogynu. Matėme, kad net specialiai tokį lyną mažajai technikai traukti tas ūkininkas yra įsirengęs. O dar labiau nustebino tai, kad ta dirbama žemė prie pat galingos autostrados. Paaiškino, kad apsauginė juosta nuo ekologinės gamybos ūkio pas juos – tik 20 m. Pas mus šiuo atveju būtų 70 m. arba 150 m. (priklausomai nuo kelio kategorijos), tad tas ūkininkas pas mus ekologine gamyba negalėtų ir užsiimti.

Ketvirta, nustebino ekologiškų produktų realizavimo patirtis. Matosi ūkio šeimininkas labai išsilavinęs, inteligentiškas žmogus, iki tol dirbęs visiškai kitoje sferoje, bet, kaip pats sakė, gyvenimo prasmę rado šiame ūkyje, kurį perėmė iš tėvų.

Kaip minėjo, anksčiau, kaip ir daugelis norvegų, jo tėvai labai sunkiai vertėsi (priminsiu anksčiau mano jau paminėtą tą 1960 m. ribą Norvegijoje, kuomet buvo atrasta nafta) – tad gyvenimo karjeros siekė savo pastangomis.

O pagrindinis pragyvenimo šaltinis supratau nėra jo tas nedidelis ekologinės gamybos ūkelis (žinoma, pradėjo nuo jo ir tuomet manau be lietuvaičių pagalbos).

Jis iš visų Planetos kraštų, iš kurių matomai tik sugeba, superka ekologiškus produktus ir juos išvežioja pagal užsakymus Bergeno gyventojams į namus (kaip minėjau iki jo jam 80 km.).

Manau, kad bent tuo metu ne vienam mūsiškiui kilo planų pasiūlyti šiam žmogui ir savo užaugintų ar perdirbtų ekologiškų gėrybių.

Kaip supratau jo pirkėjai, jo atvežtiems ekologiškiems produktams kronų nepagaili. Rodė tame ūkelyje auginamus prieskoninius augalėlius, tai už jų kelis lapelius jam bergenietis atseikėja po 10 kronų.

Užsakymus ekologiškiems produktams priimami namuose (kuris tame pačiame sklype), internetu.

Kai kokio tai produkto nepakanka, jį padalina vienodai visiems užsakovams. Žinoma, svarbiausi ir paklausiausi yra jo ūkyje užauginti ekologiški produktai. O visas ekologiškų produktų sandėliavimas, fasavimas vyksta jo tuose nedideliuose namuose, kaip minėjau su lietuvaičių pagalba.

Išvežioja taip pat samdytas žmogus.

O pats apgailestaudamas sakė, kad nors jam būtų mieliau darže kapstytis, vėl yra priverstas dirbti ne tokius malonius darbus, daugiausiai prie kompiuterio.

Taigi, gyvenimo prasmę pagauti pasisekė – o ją išlaikyti problema.

*

Kaip ten bebūtų, gal ir į Norvegiją nėra būtina išvažiuoti, kad sužinotum, kas yra gyvenimo prasmė.

Tik dar kartą patvirtinta, kad apie gyvenimo prasmę galima galvoti tuomet, kai turi, kai dirbi mielą širdžiai darbą, kai darbas yra  gyvenimo būdas... ir jokiu būdu ne tuomet, kad dirbi tam, kad su malonumu galėtum leisti uždirbtus pinigus.... manau niekuomet tas malonumas išlaidauti neatpirks žmogui to laiko, kuriame jis negyveno, o kentėjo.

Tad dar kartą nepraleisiu progos ir pasakysiu – šeimos verslas gali žmogui suteikti daugiau progų pagalvoti apie gyvenimo prasmę... o ne besotė verslo ir vartojimo plėtotė.

***

Devinta tema

2006-08-11

Pasvarstymai, po stažuotės Norvegijoje - II (pakeliui į Norvegijos ekologinės gamybos ūkius)

Taigi, apsilankius pas Švedijos ekologinės gamybos ūkininką kilo minčių – tiesiog ne vieną mintį generavo tas apsilankymas.

Gal vertėjo dar paminėti, kad daugelį mūsų labai nustebino, kaip Švedijos ūkininkas labai parastomis priemonėmis ir pigiai įsirengė daržovių šaldymo kamerą - tiesiog klojimo viename gale išpurškė lubas ir sienas putomis (ši technologija ne naujiena ir Lietuvoje – ją naudoja patalpų apšiltinimui). Kaip paprasta – atitvėrus dalį iš lentų sukalto klojimo, pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis šaldytuvas daržovėms.

O Norvegijoje aplankėme tris ekologinės gamybos ūkius, kurie yra gana įvairūs.

Daugelis apie Norvegiją labai nemažai gal ir žino, tad plačiau ir neapsistosiu.

Norvegija gal buvo vienokia iki 1960 m. ir kitokia – po 1960 m., kuomet Šiaurės jūroje buvo atrasta ir pumpuojama nafta.

Tai sudaro galimybę užtikrintam norvegų pragyvenimui dabar ir daugiau ne po šimtmečio (tam yra sukauptas ir tebekaupiamas specialus fondas tam laikotarpiui, kai naftos norvegai jau nebeturės).

Jų minimalus uždarbis yra vos ne dvidešimt kartų aukštesnis nei pas mus, bet ir kainos vos ne dešimteriopai didesnės. Gali skirtis tik tris kartus, bet daug kas - ir aštuonis kartus... na o rankų darbo vienetinių gaminių mums jau visiškai neįprastos, taip vadinamos kosminės kainos. Pavyzdžiui trolių (pagrindinis suvenyras iš Norvegijos) kainos, jei jie pagaminti Kinijoje dar bus įkandamos, o jei vietinio meistro - nebūsi suprastas jei tam, kam dovanosi tą trolį, pasakysi kainą.

Tad pajuokaujant galime pasakyti, kad gal labai gerai, gal būt, tik tuomet, kai Norvegijoje dirbi, o atlygį naudoji Lietuvoje... ką, tur būt, ir daro sutikti samdomi darbininkai iš Lietuvos viename iš aplankytų ekologinės gamybos ūkyje ir ne tik jie.

Tačiau norvegai nedemonstruoja savo gana turtingo, netgi lyginant su kitomis išsivysčiusiomis šalimis, statuso. Kaip teigiama – išorinio skirtumo tarp įvairių gyventojų sluoksnių Norvegijoje  nepastebėsi.

Atvirkščiai, valstybė ir žmonės puoselėja nuo vikingų laikų išsilaikiusius labai kuklius namelius (valstybė iš biudžeto tų namelių palaikymui kas met skiria po kelis milijardus litų dotaciją). Tų iš vikingų laikų išsilaikiusių mažytukų nameliukų visur pamatysi, o ypač tarp gražių kalnų, iš kurių veržiasi upokšniai (tiksliau kriokliai) ir fiordo (labai gilios jūros įlankos ar mažos įlankėlės, paprastai tarp egzotiškų kalnų) ar upės, ar ežero.

Grožis pakerėjo mus. Kas turėjo galimybę – visą kelią filmavo, filmavo, fotografavo, fotografavo ir vis aikčiojo... vienokį jau bepradedantį pabosti peizažą, keisdavo kitoks... autobusas buvo naujas ir galingas „Scania“ (,Neoplanams“ sakoma nėra kas čia veikti),  tad su juo įkopėme ir į rizikingiausius serpentinus (kur adrenalino sukaupėme visiems metams į priekį)

Nukrypau tik todėl, kad Norvegiją ne žemdirbystė maitina.

Mes susidarėme įspūdį, kad Norvegija ant akmens, bet... ant kurio auga miškai, o tarp kalno ir to fiordo ar upelio, ar ežero dažniausiai pravažiuodami matėme dirbtinai laistomas pievas.

Nustebsite kodėl laistomas pievas, jei pavyzdžiui Bergeno krašte, per metus iškrenta apie 3000 milimetrų kritulių, t.y. daugiau nei keturis kartus nei Lietuvoje (kai Lietuvoje yra normalūs metai, t.y. ne tokie afrikietiški, kaip pastarieji).

O apie Norvegijos ekologinės gamybos ūkius, jų ekologiškus produktus bei ekologiškų produktų vartotoją – sekančiame "Pasvarstyme".

***

Aštunta tema

2006-07-18

Pasvarstymai, po stažuotės Norvegijoje - I (pakeliui į Norvegiją - Švedijos ekologinės gamybos ūkis)

Man vis primena, kad internautai didelių tekstų neskaito, tai parašysiu tik tiek, kiek sutilps į kelias eilutes.

Pirmiausiai pakeliui aplankėme ekologinės gamybos ūkį Švedijoje.

Tad šios dienos pastebėjimai ir pasvarstymai Švedijoje.

Mus pasitiko ir palydėjo į Gustavo Johonsono ūkį Švedijos konsultantė Maret.

Pakeliui Maret mums paminėjo, kad švedai artimiausiais metais siekia, kad ekologinė gamyba apimtų 25 proc. žemėnaudos.

Minėto Gustavo ūkis 100 ha dydžio. Ūkininkauja kartu su žmona ir sūnumi. O vasarą darbus nudirbti dar padeda 3 vaikai.

Tik trečdalyje ūkio yra dirbama žemė – likusi dalis miškas.

Gustavas atvyko į vietas, kur dabar ūkininkauja kartu su tėvais dar 1950 m., kai jam tebuvo 7 metukai.

Pradžioje buvo pieno ūkis, vėliau vertėsi gyvulininkyste.

Ir tik nuo 1984 m. pakeitė ūkio kryptį į daržininkystę. Nemažai investavo. Matomai specialiai mums, o gal iš prigimties yra labai tvarkinga šeima, tačiau visa ūkio technika buvo išrikiuota kaip parade. Iš karto atkreipėme dėmesį į ugninį kultivatorių. Tokiu pat principu jau seniai dirba ir mūsų Vytautas Zurba. Tačiau jis dujų balioną nešiojasi ant nugaros – čia žymiai didesnis ir ant ratukų, bet taip pat rankinis.

Na ir daugelį mūsų nustebino toks miniatiūrinis vikšrinis traktoriukas. Ūkininkas Gustavas, užkūręs tą traktoriuką atsigulė pilvu ant tų vikšrų (na ne tiesiai ant jų – virš vikšrų pilvui atsiremti yra įtaisyta speciali pagalvėlė), viena koja spaudė vertikaliai įtaisytą pedalą „gazui“, kita koja – pedalą posūkiams atlikti. O rankose laikė įrankius piktžolėms ravėti. Na žinote, kai guli ant pilvo kokių 30 cm. atstume virš lysvės ir vienu metu dirba abi kojos ir abi rankos, sugebėti dar suvaldyti tą traktoriuką ir gražiai ravėti – mums atrodė gana vergiškas užsiėmimas...

Iš tiesų tas Gustavo tartas žodis „investavau į daržininkystę“ buvo pamatuotas – įvairiausios smulkios technikos pilnas kiemas. Ypač ūkininkai varvino seilę į padargą sukonstruotą specialiai bulvėms kaupti. Na, o tos austriškos stebuklingosios aketėlės jau mums seniai ne naujiena, kaip ir dalis pačių paprasčiausių rankinių pagalbininkų daržininkui su ratukais.

Visa ta smulki technika gal ir juokinga stambiam ūkiui.

Ne tik mūsų kolūkiuose tokios nematėme, bet ir dabar parodose visa technika demonstruojama tik stambiajam pirkliui – apie tai pagalvojus ir dabar dantys sugirgždėjo...

Ūkininkas Gustavas pradėjo daržoves auginti 1 ha plote. Bet pradžioje labai kruopščiai tam paruošė dirvą – augino grūdines ir ankštines kultūras.

Kaip mums paaiškino ūkininkas Gustavas, už hektarą pasėlių gauna 5000.0 švediškų kronų (virš 1500.0 Lt. Pas mus, kaip žinia, nuo 400.0 iki 2600.0 Lt, priklausomai nuo pasėlių). Pusę paramos skiria Europos Sąjunga, kitą pusę Švedijos Vyriausybė (pas mus, kaip žinia, atitinkamai 80 ir 20 proc.).

Tiesa, už bulvių pasėlius gauna ženkliai mažiau – tik 2000.0 švediškų kronų (t.y. virš 800.0 Lt. Pas mus, kaip žinia, 1900.0 Lt).

Už pasėlių sertifikavimą, sertifikavimo įstaigai ūkininkas kasmet susimoka 6000.0 švediškų kronų.

Kai apžiūrėjome pasėlius, juos neperseniausiai buvo aplankęs lietutis.

Pasidžiaugėme ir mes tuo lietučiu, bet kartu nemaloniai vėl prisiminėme tas vis nuo mūsų ūkininkų jau metai iš metų neatstojančias viena po kitos stichines klimatines nelaimes.

Pasėliai švarūs, visi po agroplėvele (kuri parduodama parengta be vargo uždengti didelį plotą), tad gal dėl to geriau paaugę nei Lietuvoje. Nepaisant, kad Švedija gerokai šiauriau randasi nei Lietuva.

Mus dar labai domino ekologiškų produktų realizavimo klausimai.

Ūkininkas Gustavas tik pasidžiaugė, kad dėl realizavimo jokių problemų neturi – šiandien ekologiškų produktų paklausa ženkliai viršija pasiūlą. O tuo pačiu supirkėjas Švedijoje ūkininkui už ekologiškas daržoves ir sumoka gerokai brangiau nei gauna chemizuoto ūkio ūkininkas.

Kokias gavome vertingas pamokas šiame ūkyje:

Ūkio patirtis mus gerokai padrąsino. Ne ką prasčiau ūkininkauja ir mūsų Vitalija Morkūnienė ar Arūnas Giedrikas.

Na manau, tik kad mūsų Arūnas su šeimyna nepalyginamai daugiau nei Gustavo šeimyna dirba rankomis. Gal mūsų Vitalija kiek aukščiau pakėlusi galvą vaikščiojo po Gustavo ūkį.

Bet ne vienam mūsų ūkininkui, pamačius ūkininko Gustavo tą smulkiąją ir rankinę techniką, visgi sukilo minčių dėl savojo technikos parko papildymo.

Na va, pasakysite, bet vienos smulkmenos mums trūksta – pinigėlių...

Bet visgi gal man ir pritarsite, kad ne vien pinigėlių mums trūksta – gal ne mažiau ir pasitikėjimo savimi.

Gal pagalvojome tuomet, kad su kiekviena diena vis mažiau vertėtų dairytis į viršų, ne tik dėl lietaus, ne tik dėl pinigėlių... tiesiog vien dėl to, kad taip nedaro tas pats mūsų aplankytas ūkininkas iš Švedijos Gustavas - gerai verčiasi vien savo jėgomis... gi paramos iš viršaus, kaip įsitikinome, jis negauna daugiau nei mūsiškis ūkininkas.

***

Septinta tema

2006-06-13

Dar prireiks ir ryžto, ir kantrybės susistygavimui

Štai atėjo lauktos gražios dienos. Bet ne visos sėtos sėklos jų sulaukė.

Ateis ir ekologiniams judėjimui geros dienos. Dėl to abejonių nėra. Bet...

Sustygavimas užtruko. Net prie pesimistiškiausių prognozių tokio nesusistygavimo neplanavome.

Didžioji dalis krašto vartotojų dar nepasigenda ekologiškų gėrybių. Štai kur didžioji bėda.

Ūkininkai nėra kvaili, - intuicija nedažnai juos paveda.

O jei staiga ir pasigestų vartotojas tų ekologiškų gėrybių (apie tuos kelis tūkstančius mūsų gerbėjų Vilniuje ir kituose miestuose, kuriuos jau sugebėjome išsiugdyti, nekalbame – jiems ekologiškų produktų net pritrūksta, ypač vasaros pradžioje) – labai juos nuviltume. Nes ekologiškų gėrybių puokštėje dar labai daug rūšių produktų trūksta. Ypač kokybiškų produktų.

Mes ramiau reaguojame į tai, kad lėšų ekologiškai krypčiai skirta daugiau nei patiekiama ekologiškų gėrybių. Apie tai buvo jau kalbėta ankstesniame pasvarstyme.

Kai tiek prisibėgiota, prisikankinta dėl tų ES išmokų – ta tiesioginė parama ūkininkui ir apkarto. Per tą laiką ir skolų pas ūkininką prisikaupia, kad gautos paramos net ir pačiupinėti kartais nebesuspėja.

Jei norėjome padėti ūkininkui, žinoma, reikėjo daryti visiškai kitaip, gal net vadovaujantis Tatulos programos patirtimi. Kuomet tiesiogines išmokas teikdami matėme visiškai kitokias ūkininkų nuotaikas.

Persistengė Europos Komisija. Skaudžiausia, kad nuo paramos grobstymo vis vien nepavyko apsisaugoti, o tuomet dar labiau nukenčia tas mažiukas (nes po tokių atvejų, dar uolesni tampa iš ūkininkų dokumentus priimantys ir tikrinantys darbuotojai, ypač žemesnėse grandyse).

Bet tai išgyvensime, - svarbiausiai, kad tai supranta Nacionalinės mokėjimų agentūros vadovai.

Tikrumo trūksta ir tiems ūkininkams, kurie sugeba kokybiškai užauginti ekologiškas daržoves, jas išrūšiuoti, sufasuoti ir laiku patiekti į prekybos tinklą. To tikrumo trūksta, nes už nugaros kvėpuoja dar beveik pustrečio tūkstančių ekologinės gamybos ūkininkų, kurie to šiandien dar nesugeba padaryti, tačiau yra varyte varomi į prekybos tinklus. Net grasinant nutraukti paramą, jei nepajėgs pagaminti ir parduoti ekologiškus produktus. O ką jie veiks subėgę... į tuos prekybos centrus, kai ne viską sugeba tuose centruose parduoti tie keli.

Bet svarbiausia kitkas, visgi ekologiškų gėrybių asortimentas nepaprastai dar menkas. Blogai ir tai, kad net sertifikuotos ekologiškus produktus perdirbančios įmonės, ekologiškų produktų pagamina vos vieną kitą procentą nuo apyvartos ir tai labai sumenkinę, lyginant su apyvarta, asortimentą.

Dažnas gudruolis pamoko – duokite daugiau reklamos.

Bet pagalvokime rimčiau – ar galime duoti daugiau reklamos ir tuo apgauti vartotoją. Kur jis šiandien gali nusipirkti ekologiškų produktų - dvejose, trejose vietose mieste. Su tokiu klausimu kasdien ir į mane kreipiasi vilniečiai. Ir sukamės iš tos bėdos, kaip išmanydami.

Na o kai pradėsime rudenines ekologiškų gėrybių muges, kaip ir kasmet reklamos nepagailėsime. Gali tuomet nebijoti dėl reklamos ir kviestis į Vingio parką nors ir visus vilniečius, kai žinai, kad čia sugužės visos Lietuvos ekologinės gamybos ūkiai, kai turėsime bent tose mugėse ir asortimentą, ir kokybę ir kiekį. Tiesa, šiemet prieš muges pirmą kartą iškabinsime ir plakatus virš pačių judriausių Vilniaus gatvių (pastebėjome, kad jie labai pasiteisno Panevėžyje, kas, žinoma, ir šiais metais bus atnaujinta). Juo labiau, kad vis mažiau žmonių ryte klauso radijo (kas ankstesniais metais buvo labai ekektinga), o už vakaro televizijos minutę tektų visas gėrybes suvežtas į Vilnių paaukoti (pakaks kiek sugebėsime nemokamų reportažų - juo labiau per TV jau ir tos reklamos, kaip velnias kryžiaus, žmonės pradėjo vengti). 

Tad mielieji visi pasisemkime dar kantrybės. Tik kantriu ir kruopščiu darbu išsikapanosime ir šios situacijos.

O tarpelį tarp darbų tatuliečiai manau išnaudos labai produktyviai – birželio pabaigoje, liepos pradžioje aplankydami Norvegijos ir pakeliui Švedijos ekologinės gamybos ūkius.

Svarbu mažiau zyskime ir skūskimės. Kai tik atsiverti kokį laikraštį ir apsidžiaugi radęs žinutę apie ekologinę gamybą, žiūrėk o ten vien ašarų pakalnė... gal tiesiog būkime atsargesni su žurnalistais – jie juk įpratę labiau išgirsti kokią skriaudą. Gal mano, kad gera žinia Lietuvai dar nėra paklausi, kad su geromis žiniomis greitai bankrutuosi, skirtingai nei ūkininkas.

Iš tiesų labai džiugu, kad taip vadinama žiniasklaida jau skiria didesnį dėmesį ekologiniams žemės ūkiui, ekologiškam produktui. Bet dažno straipsnelio negalime dėti į mūsų šią svetainę dėl paprastos priežasties - žurnalistas tik šiandien "atranda" ekologinę gamybą, jos elementus, kaip didelę naujieną, kuri mūsų galva jau yra dešimties ar daugiau metų senaties... na ir pradeda visokius mėgėjiškus patarinėjimus... ar labai keistus (labiau nei mėgėjiškus) samprotavimus. Žinoma, į šią svetainę stengiamės kuo mažiau patalpinti tokių straipsnelių, nes tokių straipsnelių pasirodymas visus mus bandytų atstumti atgal daugiau nei dešimtmečiui ar net pažemina... geriau įdedame straipsnelį, kuris kalba ne tiesiogiai apie ekologinį žemės ūkį, vartotoją, bet yra įdomus ir naudingas.

Na ir pabaigai nuoširdžiai sveikinu Antanus ir Antaninas.

***

Šešta tema

2006-06-08

Apie lietuviškus saviniekos nesibaigiančius priepolius (šį kartą labai subjektyvi nuomonė)

Karts nuo karto žiniasklaidoje pastebime akcentuojant, tai žiūrėk latvių, tai žiūrėk estų pirmavimą kokioje tai srityje. Konkurencija gerai - verčia pasitemti.

Prieš porą metų ne viename seminare buvo demonstruoti skaičiai apie ekologinės gamybos plėtrą Latvijoje. Skaičiai rodė, kad latviai stipriai pirmauja prieš lietuvius.

Kažkaip buvo keista. Nes kai tarptautiniuose seminaruose pristatydavome Lietuvos ūkio pertvarkos į tausojamąją ir ekologinę gamybą Tatulos programą, tokio lygio programų valstybės lygmenyje (kurią įgyvendino išimtinai privatus sektorius) tuomet neturėjo ne tik Latvija, neturėjo nei viena Europos šalis – ten tuomet rezultatai buvo pasiekti išimtinai visuomeninių organizacijų pastangomis ir jėgomis. O latviai tik skėsčiodavo rankomis iš nuostabos ir mums reikšdavo atvirą pavydą. O Estija tuomet apie ekologinį žemės ūkį iš viso dar nekalbėjo. Tuomet ir kyla retorinis klausimas - tad gal panašiai ir kitose srityse taip pasireiškia Estijos "proveržis".

Taigi, kai neseniai (prieš porą metų) pasiaiškinome, išsiaiškinome, kad Latvijoje trečios šalies (pagal reglamentą 45011) sertifikuotų ūkių (pagal reglamentą 2092/91) kaip ir nėra. Tai buvo šalies lygio (vietinio pripažinimo) ekologinės gamybos ūkiai, o čia apie juos buvo „triūbijama“ labai garsiai. 

Ar tik nebus kažkas panašaus ir su Estija. Kuomet ir per mūsų žiniasklaidą šiomis dienomis taip vos ne su pasimėgavimu pabrėžiama jų 10-a vieta Planetoje, o mūsų tik kažkur trečiajame dešimtuke (kas visiškai mus turėtų ir tenkinti).

Jūs mielieji, tur būt, pastebėjote, kad į šią mūsų internetinę svetainę įdedu nemažai įvairios medžiagos iš žiniasklaidos. Tačiau labai dažnai, ypač pastaruoju metu (kai ekologinis žemės ūkis tapo lygtai ir madingu žiniasklaidoje) dažnai straipsnio ar kokios tai kitos paskelbtos medžiagos ir neįdedu. Dėl vienos paprastos priežasties – klaidintų skaitytoją. Manau ateityje, jei ir įdėsime tokio pobūdžio medžiagą, tai tik su atitinkama pastabėle (net jei tai būtų oficialus pranešimas, ką šiandien ir padarėme viename „Naujienų“ pranešime).

Ir kitas dalykas. Lietuvos oficialios institucijos labai dažnai teikia įvairius pranešimus, kurie pasklinda plačiai po pasaulį. Dažnai pranešimus tiek užsienyje, tiek Lietuvoje taip pat daro ir įvairūs pavieniai asmenys - renginiuose, kurie finansuojami ne privačių struktūrų (kas reiškia, kad tokiuose renginiuose pranešimai turėtų būti itin korektiški). Ir ką mes pastoviai pastebime. Vieni gal iš nežinojimo (bet tokiais atvejais gal vertėtų pasistengti pasikaustyti bent minimaliomis žiniomis), kiti matyt negalėdami peržengti tam tikros ribos, kurią peržengęs galėtum sakyti tiesą, o ne kokius tai siaurus konjunktūrinius reikaliukus – neišdėsto tos faktologijos, pagal kurią Lietuva pertvarkos į ekologinį ūkininkavimą srityje valstybiniame lygmenyje (privataus sektoriaus rėmuose) ilgą laiką lyderiavo ir tuo Lietuva galėtų savotiškai kaip ir pasigirti. Bet ne – geriau būkime patys prasčiausi ir tokiais atvejais, ir net tokiose srityse, kur esame stipriausi. T.y. apie „Tatulos“ kryptį nei su žiburiu nerasite nei viename mano minėtame pranešime ar straipsnyje (jei tai nebuvo parengta mūsų pačių).

Tad dar kartą paminėsime, kad Lietuvos ūkio pertvarkos į ekologinę gamybą „Tatulos“ kryptis, kaip pagrindinės Lietuvai krypties (žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą), ėmėsi dar 1987 – 1996 metais. Tuomet apimdama visą kompleksą priemonių, pradedant kredito įstaigos funkcija. Buvo teikiami ilgalaikiai neprocentiniai kreditai demonstraciniams ūkiams, paslaugų firmoms kurti ir steigti, ekologiškiems produktams perdirbti, t.y. buvo vykdoma pertvarkos į ekologinę gamybą verslo planams rengti bei įgyvendinti finansavimo funkcija (dabar skiriami tik trumpalaikiai neprocentiniai kreditai). Taip pat nuo pat pradžių yra vykdoma ekologiškų produktų realizavimo (tam tikra prasme garantinė) funkcija. Minėtame periode buvo statomi nuotekų valymo įrenginiai, mėšlidė, vykdomi ūkininkų mokymo kursai, rengiamos lauko dienos, vykdomi mokslo tiriamieji darbai bei gamtinės aplinkos monitoringas ir kt. funkcijos.

Gal tik laikotarpyje nuo 1997 m., susidarė tam tikras minėtos veiklos Lietuvoje stabtelėjimas, nes didžiąją dalį minėtų funkcijų iš Tatulos programos perėmė Žemės ūkio ministerija.

Dažnai sąmoningai ir klaidingai Tatulos programa tapatinama su regionine programa. Yra tiesa, kad Tatulos programa taip pat yra regioninė programa. Bet visgi Tatulos programos veikla nukreipta viso Lietuvos ūkio valdymo, mokslo, gamybos pertvarkai, pasirūpinant visais reikiamais instrumentais reikalingais tam tikslui pasiekti. Gal būt, klaidina tai, kad savo veiklą pradėjome jautriausiame gamtosauginiu požiūriu Lietuvos agrariniame regione (tuo metu (1987-1993 m.) nebūtų buvę leistina veiklą pradėti visoje Lietuvoje, o buvo ir kitų labai svarbių priežasčių). Atvirkščiai, manau būtume daugiau pasiekę Lietuvos mastu, jei savo veiklą, tuo metu, būtume koncentravę į vieną kaimą ar seniūniją – nes tik geri rezultatai visose srityse yra pertvarkos garantas (tam tikras stiprus smūgis) tiek valdyme, tiek moksle, tiek pačioje gamyboje ir realizavime. 

Gal būt, čia daugiau pabrėžiau vakardieną. Pasakysite šiandien reikia kalbėti apie rytdieną. Bet apie tai (apie rytdieną) pakankamai buvo ankstesniuose pasvarstymuose. O čia išdėstėme tiesiog aktualiją, kuri visgi turi nemažą reikšmę ir rytdienai (pavyzdžiui, kai vertinamos pateiktos invecijai gauti paraiškos). Juk visko pagrindas yra įdirbis – o visų ir visko suniveliavimas, ypač dirbtinas, manau naudingas tik tiems, kas veiklą pradeda tik šiandien arba gal iki šiol daugiau miegojo nei dirbo.

Tad mums tokia lietuviška nesibaigianti savinieka nėra priimtina.

***

Penkta tema

2006-06-06

Ekologinėje gamyboje susilaukėme naujos bangos atstovų

Kaip jau esu minėjęs ankstesniuose pasvarstymuose, į Lietuvą „atėjo“ planuota plėtra, dėl kurios ir dirbame beveik jau du dešimtmečius („Tatulos“ krypčiai 20 metų 2007, t.y. kitų metų rudenį).

Keletą kartų teko dalyvauti apskrituose staluose, kuriuose pasirodo žmonės ir iš naujos bangos. Kaip manau, kurie prisijungia ne vien dėl suderėtų aukštų išmokų (kaip daug kas galvoja), kiek dėl pakeistų apystovų visuomenėje bei tuo pačiu besikeičiančių apystovų rinkoje ir ypač tie, kurie dirbo ar dirba ar rengiasi dirbti su Vakarų vartotoju.

Natūralu, kad dauguma jų (naujosios bangos atstovai) mūsų iki šiol nepažinojo (nebent tik iš pasisakymų žiniasklaidoje). Gal būt jiems ekologinis žemės ūkis Lietuvoje prasidėjo dabar, t.y. tada, kai jie į jį "atėjo".

Tas, žinoma, labai gerai. Kaip sakoma režisieriui (šiuo atveju pirmajai bangai) didžiausias komplimentas yra tuomet, kuomet aktoriai pasakys, kad viską padariau pats.

Kokie naujos ekologinio žemės ūkio bangos  privalumai:

• lengviau susitvarko reikiamą dokumentaciją (kai kalbame apie stambiuosius ūkius)
• geriau žino rinkos iššūkius
• daugiau buvo spėję pasiekti tradicinėje gamyboje – didesni profesionalai tiek gamybos, tiek rinkos užkariavimo aspektais.

O kas neramina:

• mažiau idėjinio prado tiek siekiant išsaugoti Lietuvos aplinką, sveiką žmogų, tiek tarnauti Lietuvai
• pavojus, kad kartu, iš tradicinės gamybos, gali būti atsinešama toje erdvėje tvyraujanti patirtis (kurioje mažiau pagarbos žmogui, mažiau sąžiningumo, padorumo).

Žinoma, kiek sutirštinau. Gal būt, iš inercijos, nes visus tuos 19 metų, tradicinę gamybą, intensyvų, ypač pramoninį chemizuotą ūkį, laikėme ne tik žmonijos atgyvena, bet vos ne prakeiksmu.

Bet iš kitos pusės, viskas vyksta pagal logišką seką.

Pirmieji ekologinės gamybos ūkių ūkininkai buvo šviesuoliai, kaip įkaitai propagandai.

Antra karta – dalinai tos propagandos įkaitai, bet jau profesionalai.

Tad čia būtų dar vienas pastebėjimas. Dalis naujųjų turi neblogų pasiekimų gamyboje ir rinkoje, ypač svarbu - tose gamybos šakose, kuriose mes buvo įstrigę dar 1996-1997 m. (pvz. mėsos, pieno gamyboje).

Tačiau ir čia yra dalykų, kurie neramina. Iš tiesų, naujųjų yra neblogai pažinta ir įsisavinta ta rinka, kurią galime vadinti rinka kabutėse.

Taigi čia matyt laukia tam tikri pasvarstymai. Greičiausiai mes patys ir neisime į tą rinką taip tiesiogiai – matomai geriau bus, kad tai darys tie, kurie, kaip sakoma, yra dantis pravalgę toje srityje.

Juk mes iki šiol kūrėme rinką išimtai ne pelno siekimo sąlygomis – rinką vartotojo ugdymui. Tokios rinkos segmentas (kuomet auginiesi vartotoją ateities produktui, kuris bus ne greitai, o ne tenkinant šiandieninį vartotojo poreikį, kas daroma įprastoje rinkoje, t.y. ką daro įprastos pelno organizacijos), kuris manome yra ne mažiau sudėtingas už įprastąją rinką, visgi manome taip ir liko nežinomas Lietuvai ir visiškai nėra suprantamas pelno siekiančioms organizacijoms (nes mes žiniasklaidoje, ar šiaip, akcentavome ne šios rinkos specifiką, o jos siekius – ekologiško produkto vartotojo, pagrindinio ekologinės gamybos variklio,  ugdymą).

Štai ir šiandien (2006-06-06) teko dalyvauti viename apskritame stale, kuomet draugėn susirenka ir ne pirmą kartą, ekologine gyvulininkyste užsiimantys ūkininkai, besiruošiantys skersti, perdirbti ekologiškus gyvulius ir tie, kurie pasirengę parduoti ekologišką mėsą.

Kalba iš kart pakrypo gana konstruktyviai.

Stambesni ūkininkai, ypač jei jie pajėgs (kaip sumąstę) kooperuotis, iš kart orientuojasi į eksportą. Nes gerai supranta, kad už kokybišką skerdeną Lietuvoje šiandien negausi tos kainos, kurią realiai sumoka italai ar graikai (vos ne dešimt kartų aukštesnę). Ne paslaptis, kad Lietuvos vartotojas visą pastarąjį dešimtmetį gaudavo nusipirkti importuotą produktą (kurį mes vadiname sąvartyno produkcija) pusdykiai. Prie tos kainos buvo priverstas prisitaikyti ir mūsų ūkininkas su kokybišku produktu, kol mūsų ūkininkas tos nerealiai žemos kainos nebuvo „uždusintas“. 

O posėdyje dalyvavęs smulkus mėsos perdirbėjas matyt atliks savotišką amortizatoriaus Lietuvos rinkoje misiją. Pirks ir perdirbs gyvulius iš pavienių ūkininkų (už didesnę kainą nei gyvulius superka stambiosios skerdyklos, bet už mažesnę nei parduos kooperuoti ar stambūs specializuoti ūkiai) ir parduos vietos vartotojui (o vartotoją  padės susirasti Tatulos programos mugės).

Tačiau mes savo ruožtu naujuosius informavome, kad iki šiol, į ekologiškų produktų išpropogavimą, ekologiško produkto vartotojo ugdymą, panaudota lėšų daugiau nei per tuos metus buvo pateiktų realizavimui ekologiškų produktų vertė. Ir dabar, kai kalbame apie naujo produkto realizavimą (šiuo atveju mėsos) - reikia bent žinoti, kad naujo įvedamo ekologiško produkto išpropagavimo vartotojui kaina būtų ne mažesnė nei to produkto vertė pirmaisias metais. Žinoma,  tą vartotojo ugdymo kainą ženkliai gali sumažinti kartu naujiesiems dalyvaujant tęstinėse Tatulos programos akcijose.

***

Ketvirta tema

2006-06-02

Apie ekologinės gamybos plėtros antrą lazdos galą

Keletą metų iš eilės didesnė dalis veiklos buvo koncentruota, siekiant sudaryti kuo palankesnes, geresnes ūkininkavimo sąlygas tiems, kurie pasirinko ar pasirinks ekologinės gamybos kelią.

Su Europos Komisija ir Žemės ūkio ministerija ekologinės gamybos ūkiams pavyko suderėti labai geras išmokas (kuomet išlieka ir visos tos, kurias turi tradicinės gamybos ūkis), kuriomis kompensuojama pereinamojo laikotarpio nuostoliai, išlaidos sertifikavimui bei atsparios veislės sodinamosios medžiagos, sėklos įsigijimui.

Pakankamai gerais tempais yra ugdomas ekologiškų produktų vartotojas. Ypač rengiant ir propaguojant muges (nes tiesmukiška propaganda, kaip žinia, lietuvį ne labai veikia).

Tad praktiškai nuo veiklos pradžios fiksuojame ir gerą ekologinės gamybos plėtros rezultatą. Dinamika iš tiesų yra fantastiška. Kitose Lietuvos ūkio šakose tokios dinamikos nelabai ir rasime.

Žinoma, nuo 1997 m. nutrūko parama ekologinės gamybos pakraipos investicijoms (iki tol tai darė Tatulos programa), kurios turėjo (ir turi) būti kito lygmens nei tenkino intensyvaus pramoninio chemizuoto ūkio kryptį (bet apie tai jau buvo kituose pasvarstymuose bei Kreipimęsi į ŽŪM ir LRS, kuris taip pat yra patalpintas šioje internetinėje svetainėje), ypač panaudojant SAPARD'o, BPD investicijoms skirtas lėšas.

Tad dabar rūpestis jau kitas ir sunkiau sprendžiamas – kokybė (žinoma, kartu neprarandant plėtros tempo). Jau niekam nėra ir paslaptis, kad ją pasiekti ekologinėje gamybos ūkyje yra daug sunkiau nei chemizuotoje.

Reikalingas ne žemesnis (kaip dar daug kas mąsto), bet ženkliai didesnis pasirengimas, patirtis - profesionalumas.

Tad ir norisi pastebėti, atkreipti dėmesį į šį aspektą.

Nuo veiklos pradžių akcentuojame, kad ekologine gamyba turėtų užsiimti visos valstybės grandys (valdymo, mokslo, mokymo, konsultavimo ir t.t. ir pan.). Ir kaip bebūtų keista, manome kad ir šis procesas šiuo metu taip pat labai spėriai plėtojasi. Iš tiesų, bent vieną ar daugiau funkcijų ekologinės gamybos sferoje šiuo metu turi vos ne visos Lietuvos organizacijos. Štai labai geras vienas paskutinių pavyzdžių – Grūdų ir sėklų tarnybos veikla. Taip pat persiorientuoja ir asociacijos. Na, pavyzdžiui, kad ir Sėklininkystės asociacija.

Aktyviai į tą procesą įsijungia Žemės ūkio rūmai.

Nors mes jau per pastarąjį dešimtmetį lyg tai taip ir buvome susitaikę, kad Tatulos programa – savivalda ekologinės gamybos ir tausojamojo ūkininkavimo kryptimi, o Žemės ūkio rūmai – chemizuoto žemės ūkio kryptimi (nors ir manėme, kad ta kryptis Lietuvai nėra reikalinga).

Tačiau logiška, kaip ir stengėmės inicijuoti, dabar jau ir savaime visas Lietuvos ūkis ekologizuojasi. Reiškia ekologizuojasi ir asociacijos, reiškia automatiškai ir jų skėtinė organizacija – Žemės ūkio rūmai.

Tačiau tame, ne tik mums džiugiame visa apimančiame procese, atsiranda ir bėdų, kurios kasdien vis labiau ir labiau ryškėja.

Tai proceso koordinavimo ir profesionalumo procese stoka.

Vėl užburtas ratas. Nors pokyčius jau ir pastebime mokslo, mokymo procese - gyvenime bus juntami tik po dešimtmečio ar ilgesnio periodo. 

Paimkime, kad ir konsultanto kokybės reikalus.

Taip, mes ūkio subjektams šiandien galime duoti aukštos kokybės ekologinio žemės ūkio pagrindus, teisinę bazę ir dar daug ką. Bet iki tokių subtilybių, kokias šiomis dienomis ekologinės gamybos ūkininkai pajuto iš užsieniečio (vokiečio) eksperto – mūsiškiams konsultantams dar visgi toloka.

Žinau, labai supykstama, kai pasakau, kad ir Tatulos programa gimė iš stažuočių užsienyje, kad esame Vakarų kultūros kūrinys.

Dabar tai pakartojame sakydami ir dėl konsultanto ugdymo ekologinės gamybos ūkininkui. Jo kokybės. Taip, turėsime rimtą bėdą, jei ignoruosime konsultantų apmokymą Vakaruose. Juk Lietuvai jau dabar nepakanka tų poros garbių profesorių, habil. daktarų, kai turime 2400 norinčių ekologiškai ūkininkauti. Jau nekalbant, kai turėsime 5000. Tiesiog fizine prasme.

Taip ne seniai turėjome priedo ir kitokio pobūdžio bėdą – ūkininkai buvo „visažiniukai“, atseit apsieisiu ir be konsultacijų. Bet neapsiėjo, tai kad trūksta elementarių technologinių žinių jau pripažinta tie patys vakarykščiai „visažiniukai“.

Visgi minėta bėda bus ne tokia jau ir didelė, jei tai jau dabar pripažinsime ir atitinkamai veiksime.

Pabaigdamas galiu dar kartą pakartoti, ką šią savaitę esu pasakęs Žemės ūkio ministerijos vadovams, seimūnams - Tatulos programa išlieka ir yra atvira tokio pobūdžio veiklai, kokia jai buvo patikėta ir sėkmingai įgyvendinta 1993-1996 metais (išskyrus konsultavimo sritį, nes tam reikalui šiais metais yra įsteigtas konsultavimo centras, kurį administruoti ėmėsi Žemės ūkio rūmai, dėl ko jiems didelis dėkui). Kuomet finansavome, koordinavome ir vykdėme Lietuvoje visas ekologinio žemės ūkio šakas, pradedant mokslo, mokymo, paslaugų, investicijų, gamybos ir realizavimo, baigiant gamtinės aplinkos monitoringu.

Vien tiesiogine išmoka, skiriama ūkininkui toli nenuvažiuosime. Ji yra skirta pasėliams ir daugiau niekam (bet apie tai jau buvo paskutiniame šios rubrikos pasvarstyme). Ir tik nepradėkime sieti jos su kitais reikalais. O jų neatlikę tik nekabinkime atsakomybės ūkininkui.

Šiandien bent su ta naujiena susitaikykime ir to šiai dienai visiškai ir pakaktų.

***

Trečia tema

2006-05-29

Kur statysime arklį – už ar prieš vežimą

arba

Ekologinė gamyba: aplinkos apsaugai - šiandien ir sveikai mitybai - rytoj ?!

Šiandien toks klausimas mažai kam ir bekyla.

Dar 1990 m. pradžioje, kai „Valstiečių laikraštyje“ dalinai (kiek leidžia laikraščio vienas nepilnas lapas) paskelbėme „Tatulos“ kryptį  (po to dar beveik du metai darbo laukė, kol Vyriausybėje pasitvirtinome pirmąjį „Tatulos“ krypties dokumentą ir beveik keturi metai darbo laukė, kol pradėjome įgyvendinti Lietuvoje taip vadinamą Tatulos programą ir pasitvirtinome Vyriausybėje Tatulos programą, kurią jau buvome pradėję įgyvendinti, tam įsisteigę fondą „Tatula“, vėliau perkrikštytą į VšĮ „Tatulos programa“) neužilgo sulaukėme aršaus didelio kritinio straipsnio tame pačiame laikraštyje.

Buvome puolami pagrindinai dėl to, kad, atseit, sumenkiname dėmesį taškinei taršai nutraukti, o sureikšminame dėmesį išsklaidytai taršai nutraukti (planuodami vystyti ekologinę gamybą).

Mes taip pat gerai supratome, kad pagrindinis teršėjas – taškinė tarša.

Bet turėsi lėšų – nutrauksi taškinę taršą. Statysi nuotekų valymo įrenginius, įrengsi mėšlides.

Gi ekologinės gamybos neišvystysi net pinigų turėdamas.

Pirmiausiai tai eina per sąmonę (o kas jau per sąmonę – reiškia dešimtmečiais).

O ir visas šalies valdymas, mokslas, mokymas tuo metu buvo nukreiptas intensyvaus pramoninio chemizuoto ūkio paslaugoms.

Tad ir darėme vienu metu: eksperimentavome statydami nuotekų valymo įrenginius (Likėnų, Biržų rajone, Valakėlių, Pasvalio rajone ir kt.), mėšlidę (Aloyzo Visocko stambiame pieno ūkyje), kurioms išleidome apie 5.0 mln. litų.

Tačiau vystėme ir visą kompleksą priemonių reikalingų ekologinei gamybai vystyti, pradedant ūkininkų mokymu, sertifikavimo sistemos kūrimu (investavome ir į pirmųjų ūkių Lietuvoje inspektavimą), mokslo temų užsakymu, baigiant ūkių, ūkių paslaugos įmonių steigimo bei ekologiškų produktų perdirbimo įmonių kreditavimu, rinkos struktūros kūrimu, siekiant vykdyti pažadą dėl ekologiškų produktų realizavimo garantijos.

Keletą metų vykdėme net Gamtinės aplinkos monitoringą, kuriame dirbo vos ne visi šalies mokslo institutai ir kuriam išleidome virš milijono.

Visgi manau – šiandien ekologinės gamybos ūkiai labiausiai reikalingi tam, kad sumažintume aplinkos taršą visumoje ir visiškai lokaliose vietose. Tam ir išmokų pagal priemonę „Agrarinė aplinkosauga“ 2004 – 2006 metų laikotarpiui Europos Komisijoje pakankamai suderėta (virš 200.0 mln. Ltų). Taip pat ir tam, kad su pirmaisiais ekologiškais produktais ugdytume vartotoją (nes kol mažai vartotojų ir mažai produktų – pelno organizacija tuom niekuomet neužsiims, nes tai visiškai nuostolinga veikla, be to daug sudėtingesnė nei pelno sektoriuje).

Tačiau tam ir ugdomės ekologiško produkto vartotoją, kad būtent šis ateityje ir būtų pagrindinis ekologinės gamybos plėtros variklis.

O kad ekologinė gamyba tiesiogiai pasitarnautų žmonių sveikai mitybai reikia dar daug padirbėti. Reikia galingų programų (daug stipresnių nei 1993 – 1996 m. buvo fondo „Tatula“). Reikia politinės valios. Vien ekologiškų produktų rinkos vystymui 2007-2013 m. reikėtų lėšų skirti bent pusę tiek, kiek atseikėjama sveikatos apsaugai, kuri šiandien daugiau orientuota į ligonių gydymą, medikamentus (o skiriama virš 3.0 mlrd. Lt į metus).

Tvirtai manau, kad šiandien mažiausiai yra nesąžininga sveikos mitybos klausimą siekiant užkrauti ant ekologinės gamybos silpnų pečių. Dar baisiau, kai mosikuojamasi atimti išmokas, kas tokiam diktatui nepaklus.

Šiandien nei cento biudžeto lėšų neturėtų būti kreipiama tokiam valdymui, mokslui, mokymui, tokiai gamybai, kuri nėra nukreipta ekologinei gamybai.

Industrinis intensyvus chemizuotas ūkis - išimtinai turi būti privataus sektoriaus reikalas, kuris jau įgavo globalų mastą (kuris iki šiol nusinešė vos ne visus SAPARD ir BPD pinigus).

Jei negalime uždrausti industrinio chemizuoto ūkio vystymo, kuris šluoja aplinką, o jo produktai -sveikatą, tai bent neremkime jo.

Tuomet ir ta reikiama (2007-2013 metams) suma - 1.5 mlrd. litų, nebus tokia utopiška.

***

Antra tema

2006-05-27

Ar galima sertifikuoti ekologinės gamybos ūkį, jei jis neturi interneto?

Žinoma, galima, kvailas klausimas.

Tad kodėl apie tai norime pasvarstyti.

Iš vienos pusės ekologinė gamyba – tausojamojo ūkininkavimo viršūnė. Tai ir rytdienos mokslas, valdymas, mokymas, konsultavimas. Tai rytdienos gamyba. Tai rytdienos ir vartojimo kultūra. Tai ir rytdienos samprata apie žmogų, jo santykį su aplinka, apie žmogaus galimybę išgyventi.

Trumpai – tai kultūra, kurios dar nėra, bet turės būti, jei žmogus norės išgyventi.

Bet girdžiu mąstoma ir kitaip. Štai žmogus, kurį labai gerbiu, garbioje aplinkoje kaip ir pasijuokia. Ką  jūs čia kalbate apie internetą, kai ūkininkas galą su galu nesuduria. Atvažiuokie pažiūrėti, kaip mes ūkininką mokiname pasidėję liktarną.

Deja, kai derėjomės su EK dėl išmokų ekologinės gamybos ūkiui (Ir suderėjome jas du kart dedesnes, nei turi ES šalių – senbuvių ekologinės gamybos ūkininkai ir daug kartų didesnes nei gauna tradicinės gamybos ūkiai Lietuvoje. Kur (ne vienoje ES šalyje – senbuvėje) tradicinės gamybos ūkininkai gauna netgi daugiau už ekologinės gamybos ūkių ūkininkus) turėjome omenyje, kad tos išmokos yra ne kokia tai premija Lietuvos ūkio pertvarkos pionieriams, bet kompensaciniai pinigai. Kompensaciniai pinigai ne tik padengti derliaus kritimą pereinamajame laikotarpyje į ekologinę gamybą. Ne tik padengti praradimus rinkoje, kol ji neišvystyta ir neišugdytas ekologiškų produktų vartotojas (jei kalbame ne apie dešimtis, bet šimtus tūkstančių vartotojų). Ne tik kompesuoti sertifikavimo išlaidas. Bet ir aprūpinti ūkį ekologiška sodinamąja medžiaga, diegti priemones siekiant pamaitinti ir apsaugoti augalus nuo ligų ir kenkėjų.

Kartu turime pripažinti, kad prie ekologinės gamybos plėtros, ekologiškų produktų vartotojo ugdymo – neprisidėjo nei SAPARDAS nei BPD (Bendrasis programavimo dokumentas).  

Daug metų ir net šiandien ne vienam tenka paaiškinti, kad ekologinės gamybos ūkis tai nėra natūrinis - ūkis be chemijos. Taip, ekologinės gamybos ūkyje draudžiama naudoti dirbtinius, sintetinius pesticidus, dirbtines, sintetines mineralines trąšas, bet augalas turi būti ir  pamaitintas, ir apsaugotas. Tai ne natūrinis ūkis.

Taigi, į ekologinės gamybos ūkio statusą gali pretenduoti tik tas ūkis, kuris yra visa galva aukštesnis už tradicinį ūkį.

Tokiame ūkyje turi būti ir pati moderniausia (mažiausiai ištekliams imli) technika, tai ir naujausi agronomijos, gyvulinikystės, ekonokikos mokslo pasiekimai.

Tai ir kompiuteris, ir internetas... o liktarna tik ūkio raidos muziejuje.  

***

Pirma tema

2006-05-25

Šiandien siūlome pasvarstyti apie tai, kokia padėtis yra siekiant ugdyti ekologiškų produktų vartotoją, siekiant sudaryti palankias galimybes realizuoti ekologiškus produktus ir pagaliau siekiant prekiauti ekologiškais produktais.

Tatulos programa ekologiškų produktų vartotoją pradėjo ugdyti dar 1995 m. rudenį surengusi pirmąją ekologiškų gėrybių mugę Žalgirio stadijone spalio 5 d.

Tatulos programa pastovią ekologiškų produktų prekybą pradėjo 1996 m. vasarą Žemės ūkio ministerijos valgyklos patalpose.

Tatulos programa savo prekybos tinklo pirmąsias firmines parduotuves nuosavose patalpose pradėjo steigti 1998 m. pradžioje (Fabijoniškėse, S. Stanevičiaus 34, buvo planuojama tokias parduotuves atidaryti visuose Vilniaus mikrorajonuose).

Tatulos programos iniciatyva, pirmasis ekologiškų produktų skyrelis prekybos tinkle „Vilniaus prekyba“ (dabar – VP Market) taip pat pradėjo veikti 1998 m. pradžioje (kiti prekybos tinklai tuo metu į kalbas nesileido, t.y. į mūsų raštus susėsti ir kalbėtis tuo klausimu – net nesuregavo).

Deja, Tatulos programos ekologiškų produktų parduotuvę Fabijoniškėse neužilgo teko išnuomoti – ji buvo dar per ankstyva (kiekvieną mėnesį turėjome 3-5 tūkst. Litų nuostolį) ir sustabdėme parduotuvių minėtą plėtrą.

Todėl susikoncentravome į ekologiškų gėrybių mugių rengimą vienu tikslu – ugdyti ekologiškų produktų vartotoją.

Štai pernai jau pelno organizacija atidarė pirmąją ekologiškų produktų parduotuvytę Kaune. O šiais metais jau antrąją. Ne tik ši , bet ir kitos pelno siekiančios organizacijos planuoja atidaryti ekologiškų produktų parduotuvytes Vylniuje.

Turėtume džiaugtis – per 12 metų prekybos užsiauginome ekologiškų produktų vartotoją, pagrindinį ekloginio ūkininkavimo plėtros variklį Lietuvoje.

Deja, džiaugtis dar per anksti.

Pelno organizacijoms dar ir dabar parduoti ekologiškus produktus yra nuostolinga ir jei jos nesulauks paramos jų plėtros nematysime. Gali taip, kaip ir 1998 m. neišsilaikyti ir esančios.

Žinoma, nukentės tie jau išsiugdyti ekologiškų produktų vartotojai. Jie jau ir taip nėra patenkinti – šiandien dar negali nusipirkti ekologiškų produktų visose maisto prekių parduotuvėse ir turi tenkintis tik ekologiškų gėrybių mugėmis.

Bet labai nukentėtų ir ekologinės gamybos ūkininkai, ekologiškų produktų perdirbėjai. Nes vien mugėse visko neparduosi, ypač stambūs prekiniai ūkiai, jau nekalbant apie ekologiškų produktų perdirbėjus.

Taigi, ką šiandien turime visi daryti, kad jau turėtume mažyčių ekologiškų produktų parduotuvyčių tinklą, jau nekalbant kad išsilaikytų esančios.

Be paramos tai dar nėra įmanoma.  

O Europos Komisija sąmoningai ar ne – realizavimo reikalų visiškai neremia (gal ir ne sąmoningai tuo labai pasitarnaudama stambiajam pardavėjui).

Lauksiu savo pastebėjimų, pasiūlymų, komentarų.

Jei jie bus visiems įdomus – patalpinsime šioje rubrikoje.

*

<a target="_blank" href="http://www.hey.lt/details.php?id=FT993"><img width=88 height=31 border=0 src="//www.hey.lt/count.php?id=FT993" alt="Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai"></a>