Pasvarstykime

2007-03-28

Ar tikrai 2050 m. Europoje truks maisto, jei negaminsime 3 kart daugiau nei šiandien

Sutikite – keista atrodo toks klausimas, kai Europa jau daugelį metų yra kankinama didele maisto produktų perprodukcija, kai europiečiai mėgstantys ir besimaitinantys labai sočiai ir skaniai teišleidžia tik 10 proc. atlyginimo.

Na, šitoje vietoje turiu truputį ir pasitaisyti, nors mes taip pat europiečiai, bet užsidirbdami kelis kart mažiau – ganėtinai skurdesniam stalui išleidžiame vos ne pusę atlygio. Taigi pataisau pirmąjį sakinį – europiečiai sugebantys užsidirbti europietiškus atlyginimus.

Skaičiai akivaizdžiai rodo – europiečiai sustokime, daugiau jau nebėra kur...

Bet ne apie tai.

O apie tai, kad pastarosiomis savaitėmis labai garsiuose renginiuose mėgstama pabrėžti, kad va Planetoje sparčiai didėja gyventojų skaičius ir  reikia sugebėti pagaminti tris kart daugiau maisto nei dabar gaminama. Na tokia aiškiau nei aiški nuoroda – mums reikia ne apie ekologinę gamybą galvoti, o gaminti labai ir labai daug... dar gerai, kad tiems iš tribūnų dar vis pritrūksta drąsos ant galo riktelti „na nustokime žmonės žaisti su tuo ekologiniu žemės ūkiu“.

Na, manau ne mus bandoma pasukti į klystkelius. Vargu. Matomai užsimota plačiau...

O grįžtant prie to planuojamo didelio maisto trūkumo, - pirmiausiai, gal būt reikėtų būtent ten, bent jiems patiems tuo pasirūpinti. Jei negali maistu ir vandeniu, tai gali bent taip spėriai nedidinti gyventojų skaičių Planetoje.

Nes kai rūpinsis tuo kiti – vargu ar kas pasikeis, nebent dar sparčiau augs tas gyventojų skaičius Planetoje. Nes tą jau matome - ne padėties gerėjimą, bet prastėjimą.

Kažkada seminare Vokietijoje susidomėjau viena lentele, kurią pasidauginau ir dalį jos Jums pacituosiu.

Pvz. Vokietijoje vienam žmogui tenka 0.21 ha žemės, Nigerijoje – 1.68 ha.

Tačiau Vokietijoje vienam žmogui „ant“ galvos pagaminama 10.5 tonos CO2, kai tuo tarpu Nigerijoje – 0.1 tonos.

Skaičiai akivaizdžiai rodo – europiečiai sustokime, daugiau jau nebėra kur...

Vieną koją žmogui davėme – išmokas. Antros ne – investicijų. O iš neįgalaus reikalaujame, kaip iš sveikut sveikutėlio

Ir dar viena mintis, tų žmonių stovinčių tribūnose, skleidžiama.

Su tokia potekste, kaip ir paklausiant -  ar ne per didelės išmokos ekologinės gamybos ūkiams Europa moka.

Toliau seka tokie dvejų krypčių išvedžiojimai.

Pirmas, - ekologinės gamybos ūkyje nėra gamybos, juose tik aplinka saugojama (taigi, ar ne per didelė išmoka už aplinkos saugojimą).

Antras - jau labiau su sąmokslo teorija. Va Europa viską daro, kad Lietuvoje nebeliktų gamybos. Va ir ekologija, va ir ūkio perleidimas jaunesniems (čia turima omenyje, kai buvo sudarytos palankios sąlygos iš pagyvenusių žmonių ūkį perduoti jaunesniam žmogui, galinčiam sukurti konkurencingą ūkį). 

Yra Europoje programos, kuriose skirtos ypač saugomoms teritorijoms, kuriomis paramos pagalba siekiama mažinti gamybą.

Deja, priemonės „Agrarinė aplinkosauga“ Ekologinio žemės ūkio programa ne iš tų minėtų.

Svarbiausiai, yra klaidinamas ne tik savas žmogus, bet iš svečių šalių, kurie dalyvauja tokiuose renginiuose, o kai kuriuose renginiuose ir iš daugelio ar visų ES šalių.

Ten kur mes būname, žinome, nepasikukliname ir paprašome mikrofono...

Bet ne visur iš paskos šiais laikais sulakstysi...

Tad čia proga, tik trumpai apie tai pakomentuosiu.

Juo labiau, kad apie tai plačiau buvo ankstesniuose pasvarstymuose.

Išmoka ekologinės gamybos ūkiui mokama tam, kad būtų išvystytas tikras ekologinės gamybos ūkis (žr. šioje svetainėje reglamentą 2092/91), kurio užauginti produktai būtų taip pat ir kokybiški (kokybei reikalavimai yra 1:1, kaip ir įprastoje gamyboje – jokių nuolaidų nėra. Kaip ir kitiems reikalavimams).

Išmoka ekologinės gamybos ūkiui yra mokama tiksliniai – įsigyti dauginamąją medžiagą, t.y. sėklas sodinukus ir pan. (jei nėra ekologiniame registruotame sėklininkystės ūkyje, tuomet pildomas prašymas Ekoagros dėl tokios medžiagos įsigijimo įprastame sėklininkystės registruotame ūkyje – skirtingai nei įprastame ūkyje, ekologinės gamybos ūkyje nėra leidžiama sėti „maisto produktus“), sočiai pamaitinti augalą, augalą apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų, sertifikuoti ūkį, kompensuoti nuostolius, kol nėra ekologiškų produktų rinkos ir kol už ekologiškus produktus nėra mokama brangiau.

Taigi, išmoka, ne premija už tai, kad sertifikavai savo ūkį kaip ekologinės gamybos.

Ji yra tikslinė.

Be to, kiekvienas ekologinės gamybos ūkis, kuris nuo 2004 m. pretendavo į tokią išmoką yra prisiėmęs dar du papildomus įsipareigojimus – vykdyti Geros būklės bei Geros ūkininkavimo praktikos reikalavimus (jie patvirtinti Žemės ūkio ministro atitinkamais įsakymais).

Geriau būtų taip, kad būtų kalbama faktais tose tribūnose, kur konkrečiai yra pažeisti minėti įsipareigojimai ekologiškai ūkininkauti.

Tuomet turėtume atitinkamai pasiūlyti desertifikuoti tokį ūkį. O tuos, kurie „nepastebėjo“ „griešninko“ – tiesiog neprileisti prie tokios misijos.

O kalba be faktų, gali pagalvoti, - gal ir kitų intencijų turi...

Yra geras posakis – šaukštas deguto visą medaus statinę sugadina.

Tad kas jau ne kas, bet mums to šaukšto tikrai nereikia.

O kad turėtume prekinį ekologinį gamybos ūkį – yra kita, investicinė parama. Kuri 2000-2006 metais ekologinės gamybos ūkius praktiškai aplenkė (ji sąmoningai ar ne buvo orientuota į stambių intensyvių pramoninių ūkių išvystymą Lietuvoje. Žinoma, buvo ir pavienių išimčių, bet tam pasitarnavo taip vadinamas žmogiškasis faktorius, žmogaus savybės, ne pati investicinė politika). O 2007 - 2013 m., deja, suplanuota taip, kad mažesnius ūkius ji taip pat aplenks.

Vieną koją žmogui davėme – išmokas. Antros ne – investicijų. O iš neįgalaus reikalaujame, kaip iš sveikut sveikutėlio.

Tiesiai šviesiai sakome – nepadoru taip.

Taigi, gal kai jau yra kalbama apie tai, tai gal vertėtų kalbėti iš esmės. Kaip pasiekti, kad ūkis gavęs išmokas iš ties sukurtų ekologinės gamybos ūkį (tai pagaliau ir ūkininkų konsultavimas), išvystyti kooperuotą šeimos verslą Kaime, ugdyti vartotoją.

Almonas Gutkauskas