Šiame «Pasvarstyme» apie tai ko nepasakiau

konferencijoje, skirtoje «Tatulos» krypties dvidešimtmečiui (I)

arba apie ką konferencijose nešnekama

2007-12-15

Dažniausiai savo viešus pasisakymus konstruoju taip, kad juose nebelieka vietos praeičiai.

Bent man taip atrodo, kad žmonėms tai nėra įdomu, ypač kai jie susirenka į didelius renginius.

Turbūt, kiekvienam pranešėjui norėtūsi atskleisti savo požiūrį į tuos praeities faktus, susietus su pranešimo tema, kurie per laiką yra žmonių iškreipti.

Pagaliau taip būtų lengviau įvardinti susikaupusios problematikos esmę, būtų suprantamesni siūlomi strateginiai ir taktiniai sprendimai.

Ir tik valios pastangų dėka – to yra atsisakoma.

Matyt priklausomai nuo to, kiek tos valios kiekvienas asmeniškai turime.

Net jeigu būtiniausius štrichus, traktuotes, siekiant anuliuoti iškreiptus praeities faktus, pranešime visgi ir numatau, bet darydamas pranešimą ir žiūrėdamas žmonėms į akis, kaip ir savotiškai pagailiu jų ir pasistengiu išlaisvinti juos nuo tokios nuobodybės ar netgi kankinimo - gerus du trečdalius tos dalies tiesiog praleidžiu.

Nes žinau, kad pateisinsiu tik savo ego – atstatydamas tiesą.

Tačiau pastebiu, kad taip elgiantis, - įvairios suinteresuotos grupės palaipsniui bando įtvirtinti savus interesus. Greičiausiai tik iš pačių geriausių paskatų – juk savi marškiniai yra arčiausiai kūno (arba kaip yra sakoma, mamos kaip besistengtų, bet labiausiai myli savo, o ne svetimus kūdikius).

«Tatulos» kryptis per dvidešimt metų turėjo ne vieną išbandymą – dėl ko ne kartą yra keisti veiksmų planai. Tame laikotarpyje turėjome ir virsmus (politinį - 1990 m.) ir ekonominį (2000-2004 m.), daug seimų, vyriausybių, ministrų ir t.t. ir pan.

Mūsų veiklai tai labai buvo ir yra svarbu, nes «Tatulos» krypties tikslas - totali Lietuvos ūkio socialinė, aplinkosauginė, t.y. ekonominė pertvarka, t.y. Lietuvos valdymo, mokslo, mokymo, gamybos pertvarka.

Manėme, kad tuomet (1987-1993 m.) tokios pertvarkos pradžia yra galima tik mažoje teritorijoje (mūsų atveju jautriausioje gamtosauginiu požiūriu teritorijoje – karsto regione, 184 tūkst. ha plote), ir pasiekėme, kad joje pertvarką vykdytume nors ir palaipsniui, bet jau praktiškai visa tai, ką vėliau turėtų daryti visa šalis.

Darant, o ne kaip sakoma «pliurpiant».

Tad jau antrajame savo veiklos etape dirbome, kaip bankinė (t.y. finansinė) institucija, finansuodami ūkio pertvarką (juridinius ir fizinius asmenis, t.y. ūkininkus) galingais ir neprocentiniais kreditais, subsidijuodami tai ir taip, kaip manėme trečiajame mūsų veiklos etape palaipsniui visa tai turėtų būti daroma totaliai visos šalies mastu.

Visa tai buvo labai sąmoningai suplanuota – kaip efektyvi spaudimo priemonė mano aukščiau minėtoms institucijoms, o taip pat visuomenei.

Nes demokratinėje visuomenėje – lemia jos visi sluoksniai, ypač tas, kuris ateina į rinkimus.

Per tuos 20 metų galima nesunkiai išskirti 3 etapus, o pirmąjį dar suskirstyti į 3 poetapus.

Ir kiekviename etape (ar jų poetapiuose) turėjome skirtingus proceso žaidėjus.

Pirmojo etapo (1987-1993 m.), pirmajame poetapyje (1987-1989 m.), minėtame regione planavome įvesti ūkinės veiklos apribojimus . Tai tuometinėje santvarkoje galėjome padaryti ir iš jėgos pozicijos – vienu mostu. Arba iš vis galėjome tai daryti tik kosmetiškai, kas ir tuomet, kaip ir dabar, yra įprasta.

Tačiau tuo (ūkinės veiklos ribojimo klausimu) jau tuomet susidarė intriga, kurią knietėjo išspręsti ne valdiškai, bet žmogiškai.

Juk diametraliai susikirto Lietuvos žemdirbystės instituto ir geologijos mokslo, tarnybos atstovų pasiūlymai.

Visgi nusprendėme siekti kompromiso, taip atsiklausiant ir trečiojo žaidėjo - vietinių vadovų (tuomet ūkių pirmininkų bei rajonų vadovų) nuomonės.

Norint (bet tai teigiu tik iš savo patirties) ir anais laikais buvo galima išsikovoti savarankiškumą savo darbinėje veikloje (juk buvo stagnacija), - na o 1987 m. pabaigoje ir vėliau iniciatyvos galėjai imti tiek, kiek paneši. Į valias.

Bet sugrįžkime prie reikalo.

Ir kai visam tam sugaišome du metus – natūraliai jau nebenorėjome, kad tas mūsų dviejų metų darbas, kaip įprastai būdavo, nueitų niekais.

Juk tuomet ūkinės veiklos apribojimų likimas buvo toks pats visur (gulėti rajono žemėtvarkininko stalčiuje) – gyvenimas vadovavosi visiškai kita logika (už ūkinės veiklos apribojimų nepaisymą, žemės ūkio intensyvumą karsto regione – buvo segami medaliai, o vienam aukščiausiojo rango rajono vadovui - net aukso žvaigždė, o už apribojimų paisymą, žinoma, būtų grėsę tik nemalonumai).

O pirmojo etapo (1987-1993 m.) antrajame poetapyje (1989-1991 m.), jau rengėme kompleksinį Vyriausybės nutarimą, kuriame greta ūkinės veiklos apribojimų, numatėme ir visą kompleksą ekonominių priemonių, tiek išsklaidytai, tiek koncentruotai taršai nutraukti.

Visas šis 1987-1991 m. 4 metų darbo laikotarpis (iš tiesų darbo, ne tik kurio niekas nepageidavo, bet kuriam mažai kas ir pritarė) buvo paženklintas dešimtimis posėdžių, posėdėlių, nesibaigiančių derinimų tiek pradžioje Žemės ūkio ministerijoje, tiek kitose ministerijose, tiek Vyriausybėje.

Iš vienos pusės mums pavyko, kad 1991 m. buvo labai novatoriška Vyriausybė (ankstesnėse Vyriausybėse (juo labiau ankstesnėje Ministrų Taryboje) mūsų reikalas iš tiesų nebūtų turėjęs pasisekimo). Ir tai, - pirmą kartą Vyriausybė (kai klausimas buvo svarstomas Vyriausybės posėdyje 1991 m. pradžioje) mums dar nepritarė.

Bet tais pačiais metais, bet antrą kartą, jau po gero pusmečio (1991 m. pačioje pabaigoje) – patyrėme laimėjimą, bet ne visišką. Nors, kaip jau ir minėjau, Vyriausybė buvo gana novatoriška ir tokiems dalykams gana palanki – ir ji neišdrįso patvirtinti mums svarbios, ekonominės reikalo pusės (patvirtino minėtus ūkinės veiklos apribojimus ir tik dalį priemonių jiems įgyvendinti).

Tad jei kalbėti, ką turėjome pasikviesti į mūsų dvidešimtmetį iš tų žmonių su kuriais bendravome 1989-1991 m., susidarytų gerokai virš  šimtelio.

Didžioji dalis žmonių jau ir nedirba (neliko ir Agropromo, ir kolūkių, ir rajonuose buvusių struktūrų). Pvz. buv. Plano komitetas pavadinimą, vadovus ir specialistus, pakeitė jau ne vieną kartą. Kitose ministerijose, žinybose buvo keičiami ne tiek pavadinimai, kiek vadovai ir specialistai.

Žinoma, į «Tatulos» krypties dvidešimtmetį, iš to periodo pakvietėme esminių ir iki šiol egzistuojančių institucijų atstovus.

Na ir, žinoma, to periodo pagrindinius bendražygius. Dr. Vytautą Narbutą, Vyriausybės skyriaus vedėją Ireną Pilypienę. Be pirmojo bendražygio labai galingų ir labai nuosekliai siekiamų iniciatyvų, mūsų nauja kryptis turėtų visiškai kitą pavadinimą (gal ne «Tatulos», o pvz. «Nemuno žemupio»), o be p. Irenos Pilypienės nebūtų galima įsivaizduoti mūsų pergalę Vyriausybėje ne tik 1991 m., bet ir vėlesniame periode – patvirtinant pačią programą 1993 m. rugsėjo mėn.

Kuomet tokią programą, kokią įsteigę fondą «Tatula» pradėjome įgyvendinti (su galingu finansavimo užtaisu), - ją padarėme tuometinėje Ekonomikos ministerijoje, kitose ministerijose, Vyriausybėje daugiau nei pusmetį, nuo 1992 m. pabaigos iki pat 1993 m. rugsėjo mėn. vidurio.

Kuomet iš ankstesnės programinės medžiagos, parengtos 1989 – 1991 m. ir 1992 m. sudarytų darbo grupių – liko tik visiškai programinės reikšmės neturintys puslapiai.

Praktiškai programa fondo «Tatula» veiklai buvo sukurta darbuojantis tuometinės Ekonomikos ministerijos kabinetuose.

O tame, pradinio etapo pirmojo ir antrojo poetapio laikotarpiuose (1987-1989 m. ir 1989-1991 m.) buvo ir daugiau bendražygių.

Tačiau bijodamas ką nors praleisti, tai atliksiu, kai jau būsiu pensijoje – turiu to periodo krūvų krūvas bylų (oficialus susirašinėjimas, posėdžių protokolai ir t.t. ir pan.). Mano asmeniniame archyve yra krūvos radijo įrašų kasečių iš to laikotarpio ir sekančių laikotarpių (juk nuo 1990 m. iki kokių 2003 m., vos ne kas mėnesį paruošdavau radijo studiją laidai «Gimtoji žemė» ir rečiau kitur, kur buvo pasakoma kas konkrečiai yra daroma tą mėnesį). Turiu apie tai ir tele laidų kasečių (daugiausiai iš «Panoramos»). Mums taip pat 1991 m. yra atiduotas nuolatiniam saugojimui vyriausybinis Biržų ir Pasvalio rajonų ūkinių planų komplektas, kuriame yra užneštos ūkinę veiklą ribojančios žemių grupės, su ūkių vadovų, rajonų vadovų vizomis.

Po savaitės (jei tik turėsiu tam laiko) taip pat labai prabėgomis aprašysiu ne mažiau svarbius sekančius mūsų «Tatulos» krypties laikotarpius. Apie veiklą 1991-1993 metais. O, gal būt, ir dar vėlesnę.

Mes jau pačioje veiklos pradžioje turėjome savo aiškią viziją, tačiau labai skirtingą nuo Lietuvos visuomeninių organizacijų veiklos gairių – 1993 m. gegužės 20 d. mūsų vizijos įgyvendinimui įsteigėme fondą «Tatula».

Visuomet sakiau ir sakau, kad visuomeninės organizacijos reikalingos (Vakarų Europoje jos ir darbus konkrečius dirbo, net ekologiškų produktų realizavimo srityje. Ypač iki 2003 m., - kuomet Vakarų Europa jau totaliai pasuko link tausojamojo ir ekologinio ūkininkavimo).

Tačiau taip gavosi, kad panašia kryptimi Lietuvoje dirbančios organizacijos, atskirais laikotarpiais mus vertino, kaip konkurentus ir atskirais etapais, mes siekdami savo tikslų, esame patyrę įvairių trikdžių.

Sunkiausius išbandymus turėjome praeiti 1992 m. (keletą mėnesių), kuomet gal ir su labai gera intencija, signatarė B. Valionytė mums iškrėtė kaip ir meškos paslaugą (gi 1991 m. kuomet mūsų reikalas jau pasiekė Vyriausybės kabineto lygmenį, mums ten jos pagalba buvo neįkainojama).

To pasėkas kartkartėmis dar jautėme iki pat 1997 m. rudenio. Kartais dar vis išlenda ir iki šiandienos.

Tad kaip sakoma, ne visas kelias ir mums buvo rožėmis klotas.

Gal būt, reikėjo lankstumo – bet tuomet grėsė ta pati pelkė, kokioje kaip manau, dalinai ir atsidūrė visuomeninės organizacijos.

Netgi, jei ekologinių ūkių ūkininkai pagal veiklos sritį ar pagal regionus jungtūsi į pelno siekiančius susivienijimus, - manau visuomeninės organizacijos ir tuomet būtų reikalingos (kai kartas nuo karto bendraminčių mažesnis ar didesnis būrys žmonių susirenka pasikalbėti, išklausyti pranešimų, pasisakymų).

Tačiau bent man, ypač po stažuotės Nyderlanduose 1992 m., buvo aišku, kad kuo skubiau privalome pereiti į naują žmonijos vystimosi stadiją, kuomet Lietuvos atveju yra būtina ir totali privataus sektoriaus pertvarka, kaip jau buvau minėjęs, pradedant nuo valdymo, mokslo, mokymo institucijų ir, žinoma, visos visuomenės ugdymo (bet ne kalbėjimu, o efektyviomis priemonėmis).

Tam tikslui telkiant visą Lietuvos elitą (kurio didžioji dalis sukaupta aukščiausiose šalies valdymo organuose, valstybės žinybose) bei pakreipiant ir valstybės (o dabar ir ES) iždą.

Prieš steigiant fondą, sakyčiau su minėtos pradinės, o ir su 1989-1992 m. veiklos pagalba jau turėjome užsidirbę 1.0 mln. Lt (1993 m. jie turėjo visiškai kitą vertę, – turbūt, atitiktų dabartiniams 5 mln. Litų). 1993-1996 m. dar virš 10.0 mln. litų.

Bet 1993-1996 m. «Tatulos» krypties veikla jau turėjo kitą veikimo pobūdį, siekiant užsidirbti tikslinei veiklai savo nuosavybėn minėtas lėšas.

Bet dar kartą trumpam sugrįžkime į tą laikotarpį, kai 1991 m. gruodžio 24 d. Vyriausybė mūsų klausimu priėmė pirmąjį nutarimą.

Gi kai 1991 m. gruodžio 24 d. Vyriausybė priėmė minėtą nutarimą, sugrįžęs į ministeriją padėjau viską ant stalo Kęstučiui Kristinaičiui (tuomet Žemės ūkio ministro pirmajam pavaduotojui) ir tariau «Taškas». Padaryta. Toliau be manęs.

Nes tai buvo darbas, kuriam ministerija maksimum skirdavo vieną mėnesį, - o aš kaip koks narkomanas įsitraukiau visiems 4 metams.

Bet jis tvirtai atrėžė (o tai buvo labai ryžtingas, nors dar labai jaunas vyras) - «Ne».

Tad taip nuo 1987 m. lapkričio 19 d. ir po 1991 m. gruodžio 24 d. su «Tatulos» kryptimi visus tuos 20 metų tarsi ir suaugau.

Tęsinys kituose pasvarstymuose.

Almonas Gutkauskas