2008-01-23

Iš tiesų, šiandien Seimo bene garbingiausioje Konstitucijos salėje buvo svarstoma, jei prakalbome apie posakius, labiau tinkantis kitas posakis «pasėlių nerasta», t.y. apie pasėlių draudimą. Pasitarimą organizavo Seimo narys Jonas Ramonas.

Na pastaraisiais metais, kai neatstoja, nors ir menkesnės nei svetur, stichijos, - tai nušąla, tai nuo sausros išdžiūva pasėliai, tai kruša suniokoja.

Nesunku įsivaizduoti, kaip žmogui susopa širdį, kai pamato, kai iš pasėlių nieko neliko – kai nusinešė stichija alinantį darbą, pirktas sėklas, derlių... žinoma, tai dar ne šeimos tragedija, ne šeimos nario mirtis – bet aplink vien juoda, juoda akyse... o vėliau viltis atsiranda...

Tą viltį teikdavo Valstybė.

Bet kitose šalyse to nėra – pasėliai yra draudžiami.

Ir kas Lietuvoje dabar gaunasi.

Stichija kuo toliau, tuo labiau neaplenkia vis ir Lietuvos.

Valstybė taip elgtis toliau negali – mokesčių mokėtojai pradeda niurzgėti jau po truputį... juk ne paslaptis, kaip tie klausimai yra sprendžiami kitur.

O ūkininkui, apart visokių kasdien atsirandančių pabrangimų, – dar vienas ant galvos... juk į savikainą draudimo išlaidos iki šiol nebuvo įkalkuliuojamos. Kaip jau žinome – atsitiko bėda, varstai valdiškus slenksčius.

Taigi, kas tau bus smagus gerai suprasdamas, kad nuo pasėlių draudimo nepabėgsi.

Atsiranda ir kita pusė klausimo – niekas nenori drausti.

Draudimas yra biznio šaka – matomai niekas iš draudikų nemato žemės ūkyje, t.y. šioje biznio šakoje pelno.

Pabandė viena draudimo kompanija 2006 m. - valstiečiai liko nepatenkinti. Draudėjai, kaip yra manoma, visais atvejais išsisuko – apsidraudę ir nukentėję nuo stichijos ūkininkai liko musę kandę. Net ir tokioje situacijoje, kai pinigai iš ūkininkų buvo surinkti, o bėdai ištikus piniginė nebuvo atverta – draudimo kompanijai net toks biznis buvo per menkas, pabruko uodegą...

Reikalai perėjo į politinę plotmę.

Poltiškai atsakingas – Žemės ūkio ministras. Savaime aišku.

Čia kaip su tais stadionais – stadionų reikia, bet stadionų nėra... Ir prasideda...

Matyt keliais jau buvo eita (ko dėl politinės laimės politikai tik neprisidaro ir sau, ir kitiems...), kad net ministerijai pasiūlius, kad net pusė daudimo įmokų bus sumokama iš biudžeto, - šiaip taip prisikalbinta vos viena užseinio draudimo kompanija.

Dėl tų aukojamų biudžeto 50-ies procentų beveik ir aišku. Net prie tokių labai lengvinančių apystovų ūkininkai neskuba draustis – berods tik 20.0 tūkst. ha apdrausta (na jei Lietuva teturėtų tik 1.0 mln. ha draustinų pasėlių ir tai būtų tik 2 proc. Apimties). Ir tai – tik tuomet, kuomet draudimas yra susietas su ES investicine parama (nori gauti ES investicinę paramą – drauskis).

Tad apibendrintai ką galime pasakyti:

• kažkokia viena užsieninė bendrovė šiaip taip yra prikalbinta užsiimti pasėlių draudimu. Gali ir kitos – nesimato. Gali ir patys ūkininkai – na šito žinome nebus. Kas tau aukosis, o jei ir aukotūsi – būsi vėliau tik apspjaudytas, lietuviškai... ar apsivogtų, taip pat lietuviškai... geriau pabėdavoti vis progai atsiradus

• ūkininkai supranta – pasėlius drausti reikia (bet susikaičiavus – 0:0)

• ir šiandien, kai pakalba ministerija, draudikas – lyg ir viskas gražu, tik konsensusai (bendru sutarimu sprendimai priimti), o kai pakalba tie, kurie turėtų ir norėtų draustis – konsensusų, kaip ir nebelieka

• gerai tas, kad ir ministerija, draudikai girdi – matosi dar imsis kai kurių šiandien keltų klausimų redagavimo.

Bet štai lieka vienas «bet». Būtent dėl to «bet» ir sėdau prie kompiuterio.

Ar tas visas sugalvotas pasėlių draudimo vajus – laisvanoriškas.

Pasirodo – ne. Susietas su ES investicine parama. Aiškiai matėsi, kad būten šito šiandien nei ministerija, nei draudikas ne tai, kad nenorėjo išgirsti, tiesiog labai bijojo išgirsti. Netgi ne tai – bijojo, kad tai bus įrašyta į šios dienos pasitarimo protokolą, kaip problema (nesvarbu pirmu ar kitokiu numeriu).

Kodėl.

Draudimas prie šių apystovų – iš vis tuomet sustotų (net tuo atveju, kai valstybė padengia 50 proc.), jei tas draudimas nebūtų susietas su ES investicine parama.

Reiškia pasėlių draudimas gali pajudėti Lietuvoje tik prie vienos sąlygos – jei jis nėra laisvanoriškas (susietas su ES investicine parama).

Sustotų...O tai jau skandalas būtų, netgi politine prasme.

Ir visgi net ne dėl šito ėmiausi šio pasvarstymo. Kai apie tą susiejimą užklausiau minėtų pranešėjų – vienas iš jų, nusuko kalbą kitur, link ekologio ūkio pasėlių draudimo (na gal būt mano persona būtent tik su tuo jam ir siejasi – su ekologine gamyba, tad gal tikrai nebuvo svarbu kokiu klausimu teiravausi, ko klausiau... gal būt... bet ne tai svarbu).

Visgi pasilieku nuomonę, kad labai buvo norėta bent jau šiandien tą temą apeiti – o paskui jau kaip dievas duos.

Nors, žinoma, mes pasistengėme, galop, tą pasėlių draudimo susiejimo klausimą su ES investicine parama visiškai išryškinti ir pagaliau pakabinti, kaip esantį. Kad pasėlių draudimas nėra laisvanoriškas, nors taip deklaruojamas.

Iš pirmo žvilgsnio mums, atstovaujantiems ekologinę gamybą – pasėlių draudimas šiandien gal ir neturėtų rūpėti, nes ekologinės gamybos pasėlius ta užsienio draudimo kompanija atsisakė drausti. Iš principo.

Bet nesutikčiau, kad tuomet tas klausimas būtų ir išbaigtas.

Kodėl.

Reiškia, ekologinę gamybą ta biudžeto suma, kuria jau yra ir ateityje bus padengiama ta 50 proc. įmokos dalis už pasėlių draudimą – apeis. Na taip, kaip smulkius ekologiniu ūkius, iki šiol, apėjo aplamai ir investicinė parama.

Ir reiškia, kad žuvus pasėliams ūkis negaus ir valstybės paramos – reiškia ekologinis ūkis nuo šiol, šiuo klausimu lieka už borto.

Tad štai mes pasitarime ir norėjome pasakyti, kad mus netenkina tokia pasėlių draudimo situacija.

Ir ką mums atsakė.

Va tas atsakymas ir yra vertas Nobelio premijos.

Viešai salei, visai Lietuvos žiniasklaidai, žmogus mums ir sako – ta užsienio draudimo kompanija aplankė ekologinį ūkį ir pasakė: ūkininkavimo nerasta. Reiškia, apie kokį draudimą jūs čia ponai sapaliojate – ekologiniuose ūkiuose «ūkininkavimo nerasta».

Šaunu. Pribloškiančiai šaunu. Atrodytų turėjome ir amą prarasti.

Na ačiū dievui nepraradome amo – atsakėme. Nepasivaržėme pamokyti ir etiketo šiokio tokio...

Bet dabar jau klausimas saviškiams.

Mielieji, na gal. Na gal, iš tiesų yra vienas kitas toks ūkis, kuriame «ūkininkavimo nerasta».

Kaip man vienas ir buvęs bendramokslis, tik pora metų vėliau baigęs vidurinę mokyklą, pasakė – kaip tik, dar prieš prasidedant šiam posėdžiui.

Ir rėžia – žinai, sako, aš šiais metais imsiu ir nupurkšiu to jūsų ekologo «medvilnę»...

Kad tai būčiau išgirdęs tik iš jo, apie tą «medvilnę». Deja....

Na tai gal mes patys pakelkime tokį apkiautėlį už ausų.

Nes per vieną kitą panašų atvejį, mes šiuos du pastaruosius metus jau tiek nukentėjome...

O jiems kas, kaip atėjo, taip ir išdūlins – o jūs ten...

Almonas Gutkauskas