Su kuo siesime Lietuvą... negi su žiurkėmis

2008-04-05

Juk gerai nuo seno žinome, jei perki Švedijoje pagamintą produktą – jis bus „svidiš kvoliti“ (švedų kokybė).

Ir atvirkščiai, jei pirksi iš vienos kaimyninės šalies atvežtą prekę – ji bus pigesnė už Lietuvoje įmanomai pigiausiai galimą pagaminti. Ir kaip jau yra sakoma iš tos šalies atvežtų ir parduodamų čia pavyzdžiui obuolų net žiurkės neskanauja.

O kaip Lietuvoje.

Kaip šiandien yra vadinamas lietuviškas produktas.

Na, paklausus kokių maskviečių ar žmonių iš Sant Peterburko pasakys – jaučiame nostalgiją lietuviškai kokybei (buvo prieš kiek laiko atvykęs dairytis lietuviško maisto, siūstas Maskvos naujųjų rusų – deja, nerado tos nostalgijos. Išsiaiškinome, kad ir čia toks pats maistelis siūlomas, kaip ir Maskvoje...).

Taip taip ir ne tik mūsišką reklamą pasiklausius, kai nuo ryto iki vakaro tik ir girdi reklamuojantis „pigiau kaip pas mus niekur kitur negausite“, gerai suvoki juk judame ne link „svidiš kvoliti“, o link to, kad paminėtų žiurkių nebeliktų Lietuvoje, pasakytum tokį ne visai įprastą būdą tam pasirinkus...

Kodėl.

Juk lyg tai suvokiame, kad nėra nieko brangiau už pigų daiktą, kaip kalba tas įsimintinas posakis.

Na sakykime dar prieš keletą metų, kai Lietuvoje buvo daug bedarbių, o tiems kurie dirbo, kaip sakoma algų nemokėjo, galėjai suprasti – ne pigumas, galutiniame rezultate, žmogui galvoje.

Jam reikėjo kuo pigiau nusipirkti tuo momentu, nes pačiai pigiausiai prekei galėjo pritrūkti net ne lito kokio, o kokių dviejų centų...

Na, jei net sutinkant su tuo, kad ne visoje Lietuvoje taip suklestėjo gyvenimas pastaraisiais metais, kaip sostinėje (tačiau tam kuris iš tiesų stengiasi, gyvenimas pagerėjo ir Lietuvos miesteliuose. Pagaliau, finansine prasme ir tiems vaikeliams miesteliuose ir kaime, kurių tėvai išvyko, išvyksta uždarbiauti į svečias šalis), bet štai Vilniuje, kur pinigų užtvanka pati didžiausia, kur sostinės gyventojų vartojiškumas kiekviename žingsnyje akis bado, - matome, kad pirkimo mada mažai pasikeitė.

Ką gi matome.

Kad karučiai pilnesni, na stipriai pilnesni. Kad asortimentas jau ne tas, na stipriai ne tas.

Taip, prekybos centruose, nors karučiai ir kaupini maistui skirtų produktų, ir prie kiekvienos kasos jų didžiulės eilės... ir tų prekybos centrų kas puskilometris ir juose vietos automobiliui dar reikia gerai paieškoti, bet tuose kupinuose karučiuose maisto čia ne labai matome, jei kalbame apie ėdaliuką tinkamą toms minėtoms žiurkėms...

Taip taip – visas perdirbtas maistelis galima teigti perdirbėjų yra sugadintas (na gal su pienu ir jo produktais dar galima būtų kentėti).

Net nereikia giliau patyrinėti, juk viską išduoda būtent ta minėta reklama - „pigiau kaip pas mus niekur kitur negausite“.

Taigi, ir ne gamintoją, ir ne parduotuvę galima čia apkaltinti (reikia bus ko reikia) – reklama pasako apie vartotoją viską.

Reklama šiandien gerai žino, kad Lietuvos vartotoją gali pavilioti ne kokybe, bet pigumu.

Ir turtingi, ir biedni – orientuoti ne į kokybę, bet į pigią prekę.

Tur būt, nustebtume jei šiandien Lietuvoje išgirstume, kad sutartinai reklama konkuruoja dėl kokybiškesnio, brangesnio pasiūlymo, dėl vartotojo, kuriam ne kaina svarbi, bet produkto kokybė...

Lieka paskutinis klausimas – jei Lietuvai nereikia, ar mūsų gamintojas kada nors dar gamins tą dar lietuviška nostalgija, na, žinoma, tik atmintyje dar tebekvepiančią nostalgija lietuvišką prekę, lietuviškos kokybės prekę (o tas, kuris nepaisant Lietuvos vartotojo, gamina visgi kokybišką produktą, nes, kaip sakoma, nekokybišką gaminti nei širdis, nei rankos nemoka, negali išmokti).

O gal - Vakarų vartotojui, ar maskviečiui, naujajam rusui.

Tiesa, ten taip pat yra ne tik lietuvaičių, bet ir savųjų, kurie nei kiek nesiskiria nuo lietuvaičių, jei kalbame apie poreikį maisto kokybei...

Tuomet kyla paskutinis manau teisėtas klausimas, na taip, šposui – o gal nereikia, kad valstybė kompensuotų (sakoma ar tris milijardus per metus, ar šešis dabar jau, na visumoje medicinai) žmogui už vaistus.

Gal tuomet tas žmogelis supras, kad ne parduotuvėje sumoka už maistelį, bet vaistinėje ir dar kai kur kitur.

Juo labiau, kad mūsų valstybei ne iš Mėnulio tuos milijardus nuleidžia...

Gal tuomet ir Lietuva orientuosis ne į žiurkių išmarinimą tokiu neįprastu būdu, bet į „svidiš kvoliti“ (švedų kokybę).

Pasvajokime.

Skanaus, kas dar turi skanaus.

Bet juk gerai paieškojus to skanaus, - dar ir Lietuvoje galima surasti (pavyzdžiui balandžio 12 d., Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugėje. Bet paskutinėje, kurioje bus „išdalinami“ praėjusio derliaus lietuviški ekologiški maisto produktai. Sakau išdalinami, nes jie parduodami kol kas žemiau savikainos. Ir ne parduodami, bet „ugdomas ekologiško produkto vartotojas„).

Almonas Gutkauskas