Italijos ekologiniame ūkyje, klesti šeimos verslas – ir nedirbtina harmonija tarp žmogaus, jo prižiūrimo gyvuliuko ir gamtos (antra pasvarstymo dalis iš tatuliečių šių metų stažuotės Italijos ekologiniuose ūkiuose)

2008-08-04

Mes ne kartą buvojome Pasaulinėje ekologiškų produktų parodoje Niurnberge, BioFach. Du kart kartu su tatuliečiais. Vienais metais (berods 2001 m.) turėjome ir savo Tatulos programos stendą. Ir kiekvieną kartą ten atkreipdavau dėmesį ir į labai didelę Italijos ekologiškų produktų pasiūlą. Pagalvodavau, gal čia kažkas ne visai patikimo. Juk pietiečiai, ne šiauresniuose kraštuose gyvena, kur ekologiškai ūkininkauti pati gamta padeda... Jaučiau tokį vidinį nepasitikėjimą italų ekologiniais ūkiais, kaip kažkada anglų... Tuomet kaip tik buvo tos garsiosios kempinligės protrūkis, labai supainiojęs gyvulininkyste beužsiimančių anglų planus Lietuvoje, - kai vykome į stažuotę Jungtinėje Karalystėje su Sauliumi Jasiumi (dabartinių ŽŪM Kokybės departamento direktoriumi). Bent aš nedaug tikėjausi iš tos stažuotės tuomet Jungtinėje Karalystėje, nes tuo metu, ekologinė gamyba joje teužėmė tik 0.3 proc. žemėnaudos (vėliau, kempinligė labai išjudino anglus ir dabar ne vienas galvoja, kad pirmoji šalis, kuri visiškai atsisakys chemizuoto ūkininkavimo ir maitinsis tik ekologiškais produktais – bus būtent Jungtinė Karalystė). O iš tiesų jau tuomet Karalystės ekologiniai ūkiai mus privertė aiktelti. Labai daug progų buvo prisiminti tuos anglų ūkius. Pasakyčiau Europos pavyzdinius ekologinės gamybos ūkius.

Na, o Italija. Kuo ji nustebins, - nekantriai pagalvodavau.

Nustebino.

Tik ne visai tuo, kuo minėtoje Jungtinėje Karalystėje. Lankyti ūkiai (aplankėme tris) iš ties, ir be jokių abejonių – ekologiniai. Bet jie gal labiau atliepia į tą Vakarų išsivysčiusių industrinių šalių žmonių nepaprastą norą sugrįžti į tėviškes, kurios jau prarastos – sugrįžti į natūralų, suaugusį su gamta, šeimos ūkį.

Jei aš ne viename ankstesniame pasvarstyme bandydavau parodyti aiškią takoskyrą tarp natūrinio (nepainioti su natūraliu) ir ekologinio ūkio (ūkininkams seminaruose net tokią grafinę medžiagą esu parengęs, kur matosi, kad natūrinis ūkininkavimas yra ūkininkavimo pačioje pačioje apačioje, gi ekologinis – tausojamojo ūkininkavimo viršūnėje, kaip siekiamybė mokslui, gamybai), - tai Italijoje mane sužavėjo būtent pati ta ekologinio ūkininkavimo (kur ūkiai neabejotinai yra pasiekę ekologinio ūkininkavimo lygmenį) pakraipa, kuri balansuoja ant visiškos natūrinio ūkininkavimo ribos.

Bent dvejuose iš trijų lankytų ūkių pamatėme lyg surežisuotam filmui parengtus. Išpuoselėtus būtent tai dvasiai (nors tas žodis „išpuoselėtas“ labiau suprantamas kaip išgražintas).

Iš tiesų bent mane tai savotiškai sukrėtė – privertė peržvelgti savo susidarytą stereotipą.

Kai pagalvoji kas gi galėjo mus taip jau labai ir nustebinti. Na tvarteliai, o ten ir mums įprastos ožkytės, avytės, karvės. Bet štai prie tų tvartelių palėpėje pamatai pakabintą džiovinimui avies skrandį (vėliau nuo jo yra nulupama skūra, ir iš to skrandžio padaroma tokia kaip tyrė – labai svarbi čia pat ūkyje gaminamo sūrio iš avių pienelio dalis). Tokią nuoširdžią žmogaus ir gamtos sąsają pajauti klausydamas dar visai jauno ūkininko. Kuris matai, kad nuo viso to, kas yra įprasta dabartiniame chemizuotame ūkininkavime, pramoniniame ūkininkavime – atsiriboja, kaip sakytum velnias nuo kryžiaus. Jaučiama jo tokia esminė nuostata – viskas ko reikia pasigaminama savame ūkelyje (kaip supratau, tik ekologinius kombinuotuosius pašarus iš savo ūkyje užaugintų pašarinių kultūrų susimala kooperuotai keliese).

Tačiau ūkis gyvena visgi XXI a. Štai virš tvartelio stogo saulės baterija, kuri šildo prie pat jos primontuotą talpą vandeniui.

Ūkininkas matosi nespjauna ir į Europinę paramą.

Nors gyvuliukus - ant rankos pirštų gali suskaičiuoti (na o pridėjus dar ir kojų, tai tikrai) pasinaudojęs minėta parama, išimtinai savo reikmėms turi įsirengęs modernią skerdyklėlę (tad kas čia įtikinėja, kad Lietuvai pakanka dviejų skerdyklų – o gal tiek jų reikia, kiek yra ūkininkų ar bent kiek jų kooperatyvų būtų), kurioje (būtų didelei mūsų veterinarijos nuostabai) ne tik skerdžia gyvuliukus, bet ir perdirba. Be to, toje pat patalpoje gamina minėtą sūrį iš avių pienelio.

Na iš tiesų – skerdykla ir perdirbimas vienoje patalpoje, pas mus būtų kažkas iš labai nesuvokiamos sferos.

Gretimoje, taip pat gana ankštokoje patalpoje, ūkininkas turi modernią įrangą alyvuogių aliejaus spaudimui bei laikymui.

Ūkis verčiasi taip pat rengdamas ekologinius seminarus vaikams. Tam reikalui taip pat yra įrengtos patogios patalpos.

Beveik visa pagaminta produkcija yra parduoda pačiame ūkyje. Čia mes taip pat visi apsipirkome, parvežti dovanų. Ir ekologiško alyvuogių aliejaus, ir ekologiško vyno. Net ir medaus, kuris mums, žinoma, nėra naujiena. Bet norėjosi palyginti koks jis iš Italijos gamtos darbščių bitučių yra suneštas.

Kažkaip natūraliai vėl prisiminiau pernai, besilankant Kroatijos ekologiniuose ūkiuose, žmogaus išsakytus žodžius. Kuris sako - mes labai norime įstoti į Europos Sąjungą, bet kartu bijomės, kad sekančią dieną po įstojimo pas mus bus panaikintas šeimos verslas, viso mūsų verslo kraujotakos pagrindas.

Italijoje, šiame ūkyje pamatėme šeimos verslą, kuris egzistuoja, - nors pas mus būtų uždarytas net nepradėjęs egzistuoti. Gal Italijoje, Kroatijoje – yra be galo senos šeimos verslo tradicijos. Etiško verslo, etiško vartojimo tradicijos (kaip paaiškino pernai Kroatijoje – tik nesibaiminkite čia vagių, jų mūsuose nėra). Kur skirtingai nei pas mus ar Europoje, kai gamyba yra išvystyta  samdinių pagrindu, – nėra nei reikiamos to samdyto žmogaus atsakomybės, nei reikiamo etiškumo, doros, o tai yra užtikrinama tik begalės kontrolės tarnybų dėka.

Na gal kai ne tik samdinys, bet ir pats verslo savininkas, skirtingai nei lankytuose Italijos ūkiuose ar minėtoje Kroatijoje, jau yra nutolęs nuo gamtos, harmonijos su ja, t.y. kai jau neberanda ir savyje harmonijos, nes privalo paklūsti baisiems kapitalo dėsniams ir jau tarnauja vien pinigui. Tad atsirasti etiškam šeimos verslui mūsuose tiesiog gal ir terpės jau nebėra. Nors jei toks etiškas gamintojas ir atsirastų, - juk jis taip pat būtų matuojamas tuo pačiu „termometru“ kaip visi.

Almonas Gutkauskas