Karstytis po alyvmedžius ir skinti alyvuoges italas prikalbina tik aštuoniasdešimtmečius, ir tai kasmet vis sunkiau...(ketvirta, paskutinė dalis iš Italijos)

2008-08-12

Tolimame horizonte, iš autobuso, kuriuo lankėme Italijos ekologinius ūkius, dešinėje autostrados pusėje pamačiau įspūdingą aukštą kalvą su miesteliu. Net neįtariau, kad tai Trevi miestelis, įsikūręs XII-XII a., į kurį ir vykstame.

Taigi, atvykome į trečią, paskutinį Italijoje aplankytą ekologinį ūkį.

Jis taip pat iš esmės skyrėsi nuo anksčiau pamatyto ūkio.

Pirmiausiai išsiskyrė tuo, kad ūkyje vystoma ne viena, ir ne dvi veiklos.

Ūkyje apžiūrėjome ekologinį javų plotą (5.0 ha), 1500 alyvmedžių turintį sodą, užaugintą tiesiog stačiame kalne, miške auginamus grybus (labai brangi rūšis, kurie yra iškasami, kaip kokios bulvės) bei riešutus. Matėme, kad ūkis taip pat verčiasi ir kaimo turizmu. Sodyboje, kaip matydavome prie geresnių miesto viešbučių, šiuolaikinio dizaino baseine tyvuliavo žydras vanduo ir jame maudėsi vaikelis, prižiūrimas mamos (matyt šios kaimo turizmo sodybos klientė). O ten greta javų lauko susipažinome su saulės kolektoriais. Na ir galop apsilankėme ūkio ekologiškų produktų krautuvėlėje.

Tad viską gal iš eilės.

Mus to Trevi miestelio ir kalvos papėdėje sutiko pats viso to ekologinio ūkio savininkas. Pusamžis, gero stoto, energingas vyras. Iš kart krito į akis, kad šis skirtingai nuo anų ūkių savininkų, pats ir į kombainą nesėda, ir kitų panašių darbų nedirba - daugiau organizatorius, kaip sakoma žmogus daugiau dirbantis galva, o ne rankomis. Kaip žinia, Vakarų Europoje taip yra rečiau nei pavyzdžiui pas mus, jei kalbame apie stambesnius ūkius.

Pradžioje apžiūrėjome javus. Labai aukštos kokybės kviečių (kietųjų veislės, kurie tinka makaronams ir pan.) prikulia apie 5 t/ha. Pirkėją turi, su kuriuo yra sudaręs sutartį. Už toną gauna 260 eurų (viso už vieną ha – 1300 eurų). Be to, gauna išmoką – 250 eurų/ ha (tad už tuos 5 ha gauna 2550 eurų išmoką). Tad tie 5 ha viso duoda beveik 4.0 tūkst. eurų pajamų. Na, jei ūkyje būtų vien tie 5 hektarai – aišku, kad negalėtų pasisamdyti ir kombaininko (kaip tik tuo metu dirbo kombainas, o greta jo važiavo sunkvežimis naujajam derliui vežti). Javai su įsėliu žaliai trąšai. Turi galimybę šį lauką drėkinti sausesniu metu.

O 2009 m. kovo mėn., tame plote sės saulėgražas.

O tiesiog prie to javų lauko prisišliejusi visa „krūva“ saulės kolektorių. Tokios gausos vienoje vietoje bent man neteko matyti.

Nesuskaičiavau, bet aptvertoje teritorijoje tų saulės kolektorių yra labai daug. Tie saulės kolektoriai automatiškai sukiojasi, kad sugaudytų visos dienos saulės spindulius. Kolektoriai tarpusavyje yra sujungti po tris. Visa ta ūkio saulės kolektorių stotis, jei taip galima pavadinti, pagamina 50 KW (prisiminkime, kad ant nemažo Lietuvos upelio užtvankos, pastatyta elektros jėgainė duoda kažkur 100 KW. Ūkio reikmėms tiek tikrai yra gana.). Pagamintą elektrą tiekia į bendrus tinklus, kaip ir Lietuvoje. Už kilovatvalandę ūkis gauna 50 eurocentų. O kai pats ūkis perka iš tų pačių bendrųjų tinklų (į kuriuos parduoda elektrą) – moka tik 20 eurocentų.

Tačiau kol visą tą reikalą ūkininkui pavyko suderinti su valdžios institucijomis, kaip teigė ūkio savininkas, labai ir labai daug biurokratijos turėjo įveikti.

Ūkyje augina 1500 alyvmedžių. Iš vieno medelio nuskina 5-10 kg alyvuogių. Vienas žmogus per dieną nuskina apie 80 kg. Jas skina 5-7 aštuoniasdešimtmečiai (jaunesni nesiima tokio darbo). Kaip teigė ūkio savininkas, kasmet jau ir tuos aštuoniasdešimtmečius vis sunkiau pavyksta prikalbinti.

Iš alyvuogių 1 kg. išeiga - 160 g. aliejaus.

Visą iš alyvuogių išspaustą aliejų parduoda pats ūkininkas, po 16 eurų/kg.

Viso priskina (priklausomai nuo metų 7500 – 15000 kg.).

Gauna 1200 - 2400 kg aliejaus.

Taigi viso už alyvuogių aliejų  gauna 19200 – 38400 eurų.

Deja, minėtoje ūkio parduotuvytėje tik tie, kurie į eilutę atsistojo pirmieji, gavo nusipirkti to labai išgirto aliejaus (nes į tą aliejų dar deda tų minėtų grybų tyrės).

Kaip ir ankstesniuose ūkiuose, ir šitame, buvome užsisakę puspiečius. Kaip ir anksčiau tam buvo padengtas stalas tiesiog lauke. Vaišinomės pagardintais makaronais (juk Italijoje lankėmės), kas norėjo galėjo paragauti ir po stiklą ūkyje pagaminto vyno. Ir be vyno visų nuotaika buvo pakili. Mūsų stalą supo gražus parkas, gėlynai, o papėdėje matėsi nuostabūs Italijos vaizdai. Tarsi visas Italijos grožis atsivėrė nuo mums šio ūkio sodelyje pastatyto pietų stalo...

Dar kartą gailiuos, kad viso to negaliu Jums parodyti (mūsų interneto svetainė neturi tokios galimybės) – o iš šios kelionės parsivežiau vaizdų, kurie vos sutilpo į 5 diskelius (tiksliai nežinau, bet gal vos ne dešimt valandų žiūrėjimo...). 

Kokios šalies ūkius tatuliečiai aplankys kitais metais – šiandien dar nežinome... Kaip juokais  sakoma, o kur tik mes nebuvome – ir Ispanijos ūkiuose dar nebuvome, Ir Prancūzijos ūkiuose dar nebuvome (jei kalbėti ne apie pavienius tatuliečius)... kur tik mes dar nebuvome...

Almonas Gutkauskas