***

2010-07-04

Sekmadienio pašnekesiai: gyventi ne tik reikia, bet ir galima...

Praėjusią savaitę, kartu su kolegomis aplankėme keletą ekologinės gamybos ūkių Aukštaitijoje. Jei tik bus galimybė rasti kiek laiko, gal pavyks kitą savaitę dar aplankyti keletą ekologinės gamybos ūkių Dzūkijoje, Sūduvos krašte. O kolegos, liepos mėnesį, pakaitomis, aplankys po vieną kitą ekologinės gamybos ūkį ir likusiuose šalies regionuose.

Bet apie visa tai rudenį manau atitinkamą pranešimą parengs Žemės ūkio ministerija.

Aš gi, ta proga, pasidalinsiu mintimis tik vienu kitu aspektu.

Pirmiausiai, ką kiekvienas kartu važiavęs pasakytų, - jei tik galima surasti laiko, - tokios išvykos yra neįkainuojamos.

Ne tik susitinki su pačios garbingiausios profesijos žmonėmis, tai yra auginančiais duoną, - pajunti kuo jie kvėpuoja šiandien.

Na, o vasarą važiuoti kaimo keliukais, - tiesiog atgaiva. Tik stebėtis belieka tvarkingais kiemeliais gyvenvietėse, gražiais vienkiemiais. Ir bažnytkaimiais, - niekada matyt nenustos stebinti senos statybos kaimo bažnyčios, dažniausiai aukštesnėje vietoje, paskendusios žaliuojančioje lapijoje.

Jau ne kartą čia esu minėjęs, kad mūsų ūkininkas, per pastaruosius dešimt metų labai yra pasikeitęs, išprusęs. Ūkininkas, - pagal akiratį, veiklos pobūdį, tai tarsi anų laikų kolūkio pirmininkas, ir jokiu būdu jau ne kolūkietis. Manau, kad šiandien ūkininkų konsultantas turi būti nepalyginamai geriau pasirengęs nei prieš kokį dešimtmetį. Šiandien sunku būtų įsivaizduoti, kaip ūkininką gali konsultuoti žmogus neturintis toje srityje praktikos didesnės nei tas, kurį konsultuoji. Šiandien, jau vien teorijų žinovas, jei tai nėra ES paramos administravimo taisyklių aiškintojas, - negali būti ūkininkui autoritetingas konsultantas.

Bet va, daug nuveikusį ir labai daug šiandien suspėjantį daryti, vieną ekologinės gamybos ūkininką žeidžia, kai jis yra kasmet tikrinamas sertifikavimo įstaigos ar mokėjimų agentūros specialisto. Žeidžia žmogų, kad nėra juo pasitikima. Tad dar yra momentų, kai gali sutikti žmogų, kuris klausimą mato kampu, kaip man būtų geriau. Tačiau toks žmogus net nepagalvoja, ar jam iš tikro būtų geriau, jei to siūlymo pasėkoje gautūsi taip, kad mažai kas Lietuvoje tikėtų, kad jo, iš tiesų tikras ekologinės gamybos ūkis, kaip ir panašių kitų ūkininkų, ūkis yra ekologinis... nes pagal jo įsitikinimą, gilų manymą (manau būtent toks manymas į žmogaus sąmonę „įėjo“, ne per vieną dieną ir ne per dvi), kad atsisakius atitinkamų sertifikavimo sistemos tikrinimų (nors net, pavyzdžiui, prancūzai yra padvigubinę tikrinimus, lyginant su ES reglamento reikalavimu), - niekas ekologinės gamybos ūkiuose nepasikeistų. Deja, patirtis rodo, kad ūkiai dėl to visgi pasikeistų... ir žmonių pasitikėjimas ekologiniais ūkiais dar labiau sumažėtų nei yra dabar (tiksliau jis sumažėjo pastaraisiais metais). Juk kaip bebūtų (tuo tenka įsitikinti), be minėtų tikrinimų, - su tuo ekologiškumu, palaipsniui, tikrai manau neaišku kas būtų (juk gyvenime tenka įsitikinti, - žmogų Dievas sukūrė nuodėmingą, visgi...).

Reikia žinoti ir kitką, - kad bet koks investicinės ar kompensacinės paramos prisiėmimas, praktiškai tai tinka ir visoms sritims, - lygiagrečiai pateikia ir įsipareigojimų naštą, o kartu ir apriboja privatumą. Tas neskanu. Taip. Nors iš tiesų, posakį, kad „ir avis sveika, ir vilkas sotus“, - matyt galima pritaikyti taip pat ko ne visose veiklos srityse, bet, žinoma, nesistengiant sukrauti realių pareigų ir realios atsakomybės tik vienai pusei ...

Tačiau...

Tačiau, galima pasidžiaugti, kad tikrai Lietuvoje turime ne vieną ir ne du ūkius, kurie galėtų gauti tarsi žalią kortelę, kuri reikštų apie ūkio ypatingą patikimumą. Būtent tokia mintimi garsiai pasidalijome ir su minėtu ūkininku. Kaip teigė, kartu su mumis važiavusi garsi ne tik to krašto, bet ir Lietuvos ekologė, šių išvykų siela, viena iš pirmųjų šalies ekologinės gamybos ūkininkių, Elena Grajauskienė, - va šis ūkininkas tokio pasitikėjimo tikrai yra nusipelnęs. Tad iš tikrųjų verta pasistengti, kad tuos žmones, kuriuos, kaip sakoma, "nors į gabalus sukapok, - neapgaus", - reikėtų išskirti, savotiškai pagerbti, kad jų ūkio atitiktis taisyklėms būtų nustatoma visiškai kitaip. Be to, kaip jie mano, - pažeminimo tikrinimais... 

Žinoma, kas kita, jei kalbėtume apie investicinės ar kompensacinės paramos  biurokratijos lygį. Va čia jau kas kita, - be jos tikrai galima apsieiti, - tai rodo ir mūsų buvusio fondo „Tatula“ (1993-1996 metais) patirtis. Kaip jau esu minėjęs, mes Žaliojoje knygoje pasiūlėme sugrįžti prie šios buvusios labai naudingos mūsų patirties. Bet tuom, kad būsime išgirsti, atvirai pasakysiu, labai mažai tikiu. Kai kuriais esminiais klausimais, jei jiems neskiri ypatingų „spaudimo“ priemonių bei asmeninio darbo, - pataisymai pirminėje redakcijoje vykdomi tik po to, kai klaidos jau žmonių gyvenimuose akis bado...

Keletą žodžių dar noriu tarti ir kitu aspektu.

Po šios mūsų išvykos, po Aukštaitijos ekologinės gamybos ūkius, - dar akivaizdžiau pastebėjau, kodėl taip nenoriai Lietuvoje atsiranda naujų ekologinės gamybos ūkių, kurie gamintų ekologišką produkciją tiesioginei rinkodarai, ir patys joje dalyvautų (jei atvirai, - tai ir neatsiranda).

O paslapties nėra, - ūkininkas gali ir dažnas šiandien parduoda, pieninei pieną (na, ar pieno kooperatyvui), gali auginti gyvulius (kiaules gi daugumoje atvejų tik sau), auginti grūdus. Tačiau kitką, deja, ne, - nebent tik savo poreikiui, gal dar giminės poreikiui.

Net, jei šiandien ūkininkas ir pajustų, kad už jo darbą bus atlyginta (būtų atlyginta reiškia tai, jei kaina iš esmės būtų kita), - ir tai vargu ar susigundytų... Nes tai ką dabar daro, - yra ūkininko galimybių riba (miestietis iki tokios galimybių ribos tikrai dar nėra priėjęs, tad jam gal ir sunkiau tai šiandien suprasti).

Netgi, manau, jei ir labai prašytų, ir sumokėtų (turiu omenyje, kad jei kas sumokėtų realią kainą), kad koks ūkininkas nupenėtų, pavyzdžiui, paršelį, - daugeliu atvejų, manau, jam būtų atsakyta neigiamai.

Kaip ir kiekvienu atveju, taip ir šiuo, aptaruoju, apart to, kas nedžiugina, - būtų ir gera naujiena... visgi, Lietuvos kaime yra galybė laisvų nišų, norinčiam dirbti ir gyventi. Kažkaip žodį „pinigai“ šį sekmadienio vakarą nelabai norisi minėti, bet pavartotas žodis „gyventi“, - būtent juos ir reiškia, jei ką...

Almonas Gutkauskas