| |

2010-07-06
Lietuva neprisikels, jei nepagimdys pasiryžėlių
Lietuvos valstybė, tiksliau Tauta, kaip sako žinovai, gyvuoja jau ne vieną tūkstantmetį. Tai tik susitarimo reikalas, kokie kriterijai leidžia įtvirtinti Tautoje valstybingumo sąvoką, juo labiau, kada paminėti valstybės dieną. Juk žinome, kad ir Žalgirio mūšio vieta tiksliai nėra žinoma, bet matyt geriau, kai yra susitarta, kur ji buvo, nei neturėti jos... kai neužilgo (matuojant kosminiu masteliu) nepajusi, kad ir pats svarbus, Lietuvai ir ne tik, pergalingas mūšis būtų pamirštas.
Todėl tų, kurie nuoširdžiai myli Tėvynę (iš jos nebėga per sunkmečius; sumoka valstybei mokesčius visus; nevagia iš tėvynainių; nežudo tėvynainių nesvarbu kokios tam svarbios priežastys bebūtų; laikosi ne tik Dievo įsakymų, tačiau ir savo deleguotų žmonių parašytus), žinome, jų turime labai nedaug. Nes lengviau yra „žūti“ už Tėvynę nei vykdyti tai, kas čia tik dalinai suminėta buvo. Bet tokių žmonių visada turėjo Lietuva.
Štai kažkas pasiūlė atstatyti Lietuvos valstybingumo simbolį. Žinant, kad ne visos, šiandien pasaulyje žinomos valstybės, tokius valstybingumo ženklus turi, - nesunku suprasti tokio žingsnio ypatingą svarbą. Būtent dėl to negaila nieko, rodosi, turėtų būti. Juo labiau, kad žinome, jog svarbūs pasaulyje valstybėms statiniai, jau nekalbant apie pasaulio stebuklus, žmonių rankomis buvo kuriami, esant dešimtis ar daugiau kartų blogesnei jų socialinei būsenai.
Bet gal jaunose demokratijose yra rimtas precedentas to nedaryti... nes jose kartu su privatumu, atsineštas, matomai netrumpam, ir neskaidrumas... kaip ten bebūtų, bet ne manau, kad ši reikalo pusė gali būti svarstoma šioje interneto svetainėje.
Tačiau stebėjome, kaip tas kažkas, nepaisant sočių pilvų protesto, - tą Lietuvos simbolį pastatė.
Garbė tam kažkam. Manau jau vien dėl to šis kažkas, dar gyvas būdamas, dorų žmonių jau buvo prilygintas kitam didžiajam, dar iš viduramžių, kuris turėjo ir kitą tautinį vardą. Tad dabar turime du didžiavyrius Lietuvoje... o ir dar vieną svarbų, kurio dieną šiandien būtent ir minime, ją įtvirtinę kaip valstybės.
Neseniai, viena proga sveikindamas vieną Lietuvos spindulį, pradėjau nuo šeimos albume rastos karo meto jaunuolio nuotraukos antroje pusėje užrašo „Lietuva neprisikels, jei nepagimdys pasiryžėlių“. Manau, kad tai iš mokytojų seminarijos laikmečio. Tai vėl prisiminiau dėl kitko. Pagalvojau, o kiek panašaus turinio žodžių taria dabartinis jaunimas.
Taigi, prisiminiau dalykus, kurių negali išmokinti vien mokykla.
O ką čia apie šiandieninę mokyklą galime ir kalbėti, - mokytojas dažnai jau tampa paprasčiausia tėvų ir jų vaikelių nusikaltėliškos veiklos prieš mokyklą, mokytoją, bet kokią dorą, auka. O dar be tėvų ir jų vaikelių nusikaltėliškos sąjungos pridėkime spaudą plačiąja prasme (TV ir visa kita), - gausime, kad šiandienos mokykloje kiekvienas ten dirbantis mokytojas didvyrio vardo jau yra vertas.
Jau čia esu aptaręs, kad pasaulis papuolęs į pinigų kalimo verpetą, papuolė kaip į sūkurį, kuris turi juodąją skylę. Kai niekas kitas, tik pinigai, tapo šventenybe.
Štai kodėl vis prisimenu tą karo laikų jaunuolio užrašą draugui ant nuotraukos kitos pusės.
Šią dieną palinkėkime vieni kitiems, kad tokių jaunuolių Lietuva dar pagimdytų...
Almonas Gutkauskas |
|