2010-07-27

Tad eilinį kartą sakau, ramindamas save ir Jus, - tik nevykime Dievo į medį... arba, kaip reaguojame į pastarojo meto kalbas šalyje, apie ekologinius bei ūkininkų turgelius...

Fotografijoje (autoriaus): Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugė Tymo kvartale, 2008 m. rugsėjo 22 d. (po kelių metų derybų, - visgi nusileidome Vilniaus m. savivaldybės vadovybės prašymui, ir mūsų didžiąją Tatulos programos ekologiškų gėrybių rudens  mugę, kuri iki tol vykdavo Vingio parke bei aikštelėje prie Žemės ūkio ministerijos, perkėlėme į Tymo kvartalą - tik šitai nereikia painioti su ketvirtadieniais dabar ten vykstančiais ūkininkų turgeliais)

Jau septyniolikti metai Vilniuje vyksta Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugės, ekologiniai turgeliai. Juos nuo pat pradžių, kuomet kasmet startuodavo su nauju derliumi (Žalgirio stadione – pirmą kartą, 1995 m. Vėliau, nuo 1996 metų – Vigio parke, ar aikštelėje prie Žemės ūkio ministerijos) rodydavo LRT „Panorama“, ir visų kitų pagrindinių televizijų žinių laidos. Reportažus rengė LR laida „Gimtoji žemė“, rašė pagrindiniai žemdirbiški laikraščiai.

Bet tai žmonėms neįsiminė, praktiškai visiškai. Taip bent aš manau.

Nes kai prieš pusantrų metų, buvo pradėti rengti taip vadinami chemizuoti ūkininkų turgeliai (jie nėra registruojami, kaip Tatulos, kur galima parduoti išskirtinai tik ekologiškus maisto produktus), - visa žiniasklaida suūžė kaip naujieną išgirdusi. O dar juos pavadindama ir ekologiniais.

Nors mūsų veikla šioje srityje apima jau 16 metų patirtį (kitose, Lietuvos ūkio pertvarkos į ekologinę srityse, jau turime ir 22 metų patirtį), - galiu tik eilinį kartą pasikartoti, kad mums visus tuos metus, visgi, tuose mūsų renginiuose net ne prekyba rūpėjo... - bet, kaip daugelis jau ir žino, ekologiškų maisto produktų vartotojo ugdymas... kad jis pirkdamas būtent ekologiškus maisto produktus suprastų, kad balsuoja už Lietuvos išlikimą... o pirkdamas chemizuotus, - kad kaip ir balsuoja už mūsų krašto sunaikinimą. Apie tai jau ne kartą čia rašėme, nėra ko kartotis. Tik manau, kad tikslinga yra dar akcentuoti, kad Tatulos renginiai – tai kartu spaudimo priemonė ne tik visuomenei, bet valstybės įstaigoms, mokslo, mokymo įstaigoms. Taip pat manau, kad tai mūsų svetainės lankytojų taip pat gerai žino.

Kadangi toje srityje dirbame, kaip minėjau jau septyniolikti metai, - tai gerai supratome koks išbandymas, kokia bomba yra pakišta mūsų pertvarkai. Perskaičius visus čia publikuotus mūsų pasvarstymus (kurių čia manau yra virš šimto, tad nei iš tolo manau tai atlikti nėra realu...), - norint galima tuos grūdelius susirankioti.

O ką gali, pavyzdžiui, suprasti nauji šalies vadovai, pusantrų metų skaitydami įvairių jiems pateikiamų rašinių suvestines šia tema. Beveik aišku.

O gi nieko gero.

Gaila, žinoma.

Tačiau gerai žinome, - viskam geriausias vaistas yra laikas. Juo labiau, kad žinant tą šalies kontekstą, gerai suvokiame, kad dirbame jau ne šiai, bet kitoms kartoms, - ši karta, manau savotiškai kaip ir nurašyta, išeina (ypač jaunimas augęs pastaruosius 20 metų, kur apart visokios dezinformacijos nieko gero per tas žiniasklaidas nėra ir girdėjęs).

Taigi. Lietuvos skaitytojui, klausytojui manau susiklostė, sakytumei, kaip ir tokia įvykių seka:

·         štai prieš pusantrų metų, kai sutartinai „užgrojo“ ta mūsų visa žiniasklaida, - atseit, prasidėjo iki šiol neregėti, negirdėti Lietuvoje ūkininkų turgeliai

·         beveik nuo pat pradžių išgirstame, kad jie, atseit, ekologiniai

·         o va ne per seniausiai jau išgirstame, kad ekologiniai (tie tikrieji ekologiniai Tatulos) jokie čia ekologiniai, o tikri ekologiniai va tie... kurie prieš pusantrų metų startavo...

Na ne visai taip tai, bet visgi nelabai gražiai čia viskas gaunasi. Net sakyčiau, ir paskutiniu atveju, kai sakyčiau labai neblogai keliais sakiniais „Atgimimui“ situaciją nupaišė gerb. ir garsi žurnalistė Indrė Makaraitytė (žinant, kad iš netrumpų pabendravimų reikėjo greitai „sukalti“ vos kelis sakinius, bet nupaišant situaciją tais keliais sakiniais, ir tiksliai, ir kad aprėptum vos ne visa tai apie ką buvo kalbėta, užsiduotąja tema, - tikrai žurnalistinio didelio talento reikalas), - visgi, straipsnio santrauka per Lietuvos televizijas ir radijas nuskambėjo sakyčiau visiškai neskaniai... tai yra, kaip ir pagal čia aukščiau išvardintą sakyčiau trečią įvykių seką. Na ne visai taip, bet sutikime, arti to. Matyt šiame Lietuvos išsivystymo etape, būtent taip daugelis yra įsitikinę, tiksliau save taip įtikinę, t.y. savimi taip įtikėję. O kad čia nesusivletų mano mintys, apie patį ponios Indrės straipsnį, pasakysiu tiesiai, - jis teisingas, geras, pilietiškas... ir savalaikis, kai kalbame apie tą šiandieninę sumaištį Lietuvos žiniasklaidoje, kai yra kalbama apie ekologiškus maisto produktus, maisto produktų kontekste. 

Bet... Žinant, kad žiniasklaida nušviečia gal net nepilną vieną tūkstantąją įvykių šalyje, - tad gal geriau, kad jau netiksliai (kalbant apie tai, kaip buvo pristatytas minėtas ponios Indrės straipsnis), nei visai ne. Ane...

Bet kaip sakydavo mano vienas bičiulis, vos susitikus, vos ne vietoje „labas“ - „eina geryn“. Pridėsiu, šia proga, - visgi...

O jei pasakius visišką tiesą (nors, kaip sakoma, visiškos nebūna), - eina gerai. Tik mūsų apetitai – gal yra besočiai... Jei jau būtų taip, kad būtų mūsų norai išsipildę, - reiškia gal tuomet net stebuklai būtų išsipildę „ant Lietuvos“.

Tad eilinį kartą sakau, ramindamas save ir Jus, - tik nevykime Dievo į medį...

Almonas Gutkauskas

P.S. Jei jau prakalbome apie naująjį laikraščio „Atgimimas“ numerį, - visgi, siūlyčiau būtinai jį susirasti ir dėl nuotaikingo Rasos Gečaitės (taip, tai ta pati ponia Rasa, kuri prieš pora metų mūsų ūkininkų delegaciją lydėjo į Italijos ekologinės gamybos ūkius ir ne tik, - o apie šią kelionę čia mūsų svetainės pasvarstymuose taip pat yra tų pasvarstymų berods net keturios dalys, į vieną niekaip netilpo įspūdžiai...) straipsnio „Griunvaldo atminties farsas“. Apie tai, kaip ji planavo, vyko ir nuvyko į tą 600 metų jubiliejų Griunvalde... paskaitysite patys. O manau „gražiausiai“ (o tai jau juokas pro ašras, taip sakant) pavyko parašyti, kaip nepateko į tą šventę žmogus, specialiai į ją atvykęs iš Honkongo... Tad perskaitome kartu ir paryškintus ponios Rasos šūktelėjimus su klaustukais, po kiekvienu iš jų: „Kas tai. Žiauri parodija. Grotesko žaismė. Atsitrenkti iš Honkongo specialiai dėl Griunvaldo mūšio jubiliejaus ir užstrigti 22 km nuo išsvajoto tikslo jo nepasiekus.“

Na, bet viena nauda iš to „jubiliejaus“ buvo, visgi. Ponia Rasa taip įtūžo (o žinome kaip Rasa moka...), kad suskėlė gražų pasakojimą apie savo piligriminę kelionę į Griunvaldą... kai jai, jau vienas po kito, pradėjo nerimo ženklas piltis, vos išvykus maršrutiniu autobusu iš Vilniaus (kitokių būdų, kaip teigia ponia Rasa, patekti iš Vilniaus į Griunvaldą tiesiog neegzistavo...), o blogą sakantys ženklai apie šventę išryškėjo ypač po to, kai sužinojo jog greta Griunvaldo gyvenantis lenkas nieko nežinojo apie tą rengiamą grandiozinį jubiliejų tame Griunvalde... Malonaus pasiskaitymo.