2010-08-05

Tai ar į ponus eina Lietuva, ar į neliečiamuosius...

Nesupratote, mielieji skaitytojai „pastatyto“ klausimo.

Paiškinsiu.

Kartais tekdavo išgirsti, kad mes esame atkeliavę iš Indijos. Primindavo mums sanskritą... Kuomet Lietuva buvo okupuota, - siejimas su Indija buvo lyg kažkas ir labiau vertingo mūsų istorijoje, nei dabar esant Lietuvai Europos Sąjungoje. Juk šiandien Indija iki Europos lyg ir nesilygiuoja (nebent mokslo srityje).

Kodėl prisiminiau Indiją.

O gi dėl neliečiamųjų.

Štai ką kalba lt.wikipedija.org (žr. mėlynai):

Neliečiamieji – indai, priklausantys žemiausiosioms kastoms. Šiandieninėje Indijoje 16–17 % hinduistų yra neliečiamieji.

Pasak hinduizmo (paryškinta – organic.lt ), neliečiamieji (paryškinta – organic.lt ) nepriklausė nė vienai iš 4 varnų* (Europoje vadinamų kastų – organic.lt. Paaiškinimą žr. žemiau), į kurias pagal tradiciją buvo suskirstyta Indijos visuomenė. Viduramžiais neliečiamaisiais laikyti vergais tapę bendruomenininkai, baudžiauninkai, žmonės, vertęsi „nešvariomis“ profesijomis (odininkai, valytojai, skalbėjai, žvejai); naujaisiais ir naujausiaisiais laikais – kumečiai, juodadarbiai, odininkai, asenizatoriai. Hinduizme aukštesniųjų kastų žmonėms neleidžiama bendrauti su neliečiamaisiais. Bet koks bendravimas laikomas susitepimu. Pietų Indijoje apribojimai dar griežtesni – tikintieji vengia net artintis prie neliečiamųjų.

1955 m. Indijos vyriausybė uždraudė neliečiamųjų diskriminaciją, tačiau kai kurių tradicinių apribojimų išliko.^[1]

* - Varna – (skr. - spalva) luomas Indijoje. Tradicinė hinduistinės Indijos visuomenė yra skirstoma į keturias varnas: brahmanus, kšatrijus, vaišijus ir šudras. Taip pat egzistuoja ir žmonių grupės, nepatenkančios į jokį luomą - neliečiamieji. Nepaisant to, kad šiuolaikinėje Indijoje skirstymas varnomis yra draudžiamas, kasdieniame gyvenime tai vis dar lieka itin gaji realija.

Vakarų istoriografijoje varnos dažnai klaidingai klaidingai verčiamos kaip kastos. Tačiau, iš tiesų, kastą, Indijos visuomenei irgi būdingą fenomeną, apibūdina kitas sanskrito žodis - džati (gimimas).

Žinote, kuo toliau, tur būt, tuo labiau, mes, kurie pergyvenome pokarį Lietuvoje, 1988-1989 m. didįjį dvasinį pakilimą, - dabartinėje mūsų šalies santvarkoje, kai vos ne kiekvienas žmogaus judesys yra į orientuotas į pinigus, kapitalą – jaučiame bjaurų šleikštulį.  Intelektualas Lietuvoje, po truputį tampa nepageidaujama atlieka...

O kai matai, kai valstybės, savivaldos įstaigų darbuotojai, tiems darbams, kuriuos tradiciškai jie atlikdavo, šiandien gali samdytis (sakykime konkurso būdu) organizacijas, o tos, jei biudžetinės, – gali samdytis pelno siekiančias firmas, pagalvoji, kad gal Lietuva ir ponėja. Juo labiau, kad limuzinų prisipirkta, kurių gal ir norvegų naftos magnatai pavydėtų (na ne, nes kuo jau kuo, o turtais puikuotis jie nėra nei iš tolo linkę...).

Tačiau, kai, juk tos pasamdytos firmos, siekdamos viršpelnių, turi „bukinti“ žmogelius, - gali pagalvoti, kad Lietuvėlės žmonės po truputį gal tampa tais neliečiamaisiais... sugrįžtame lyg vėl į Indiją... tik gal jau ne varnų luome, o gal tik neliečiamųjų...

Tai ir kyla klausimas, - ar ponėja Lietuva, ar tampa neliečiamąja....

Almonas Gutkauskas